Lietuvos žiniasklaidos kritika valdžiai yra tiek pat veiksminga, kiek benamio šuns amsėjimas, tvirtina televizijos laidos „Sąmokslo teorija“ vedėjas žurnalistas Arnas Klivečka.
– Vienoje laidų sakėte, kad jaučiatės lyg beviltiškai lojantis sarginis šuo ir taip, anot jūsų, gali jaustis visi žurnalistai, kritikuojantys valdžią? Ar toks jausmas neišnyko? Vis dar jaučiatės tuo šuniuku ir tokį pat statusą užimančius matote kolegas?
– Oi, jaučiuosi net ne šiaip sarginiu, o neveisliniu varganu šuniuku, kuris neturi nei ploto, nei namų, nei grandinės, nei pavadžio, nei antsnukio, nei šeimininko. Laksto, kiauksi kažką, o gyvenimas eina sava vaga. Vienintelė galimybė – rasti kur prisiglausti prie šiukšlyno ir gauti numestą kaulą. Juk iš tiesų – sakai, sakai, pasakoji, pasakoji, o tau vis atkerta iš visur, kad formaliai nėra prie ko prisikabinti. Na tada atkertu, kad formaliai gal ir nepriskabinsi, bet juk egzistuoja kokios nors moralės normos.
– Tai kodėl darote tai, ką darote, jei manote, kad padėtis tamsi?
– Man jau vienas prokuroras pernai pasakė, kad eina į darbą ne tam, kad kovotų ar ką nors nuveiktų, o todėl, jog moka pinigus. Taigi išgyvenimo momentas yra svarbus. Be to, kartais pavyksta pasiekti kokių nors labai smulkių rezultatų. Kažkas pasiklauso, pagalvoja, pakalba, dar ko nors paklausia. Kas nors vėliau gal bent prisimena, kad štai buvo vienokia ar kitokia istorija.
Emigruoti nesirengia
– Jei viskas taip liūdna, rūškana ir beviltiška, kodėl nesekate įkandin tūkstančių emigrantų? Pats kažkada esate sakęs, kad Lietuva turbūt tiesiog išsivaikščios.
– Tegul, kaip pažadėjo, emigruoja ūkio ministras Rimantas Žylius. Jam tai labai įdomu. Premjeras Andrius Kubilius siūlė mums nepavydėti ministrui gero gyvenimo, tai aš ir nepavydžiu. Iš šiltos vietos į dar geresnę tikrai galbūt smagu persikelti. Bet mano tėvas, politinis kalinys, yra įdiegęs nuostatą, kad lietuvis turi gyventi Lietuvoje. Kita vertus, jei man būtų kokie 35 metai, labai rimtai apie tai galvočiau.
– Tai R. Žyliaus tapimas ministru, kuriam taip energingai mėginote priešintis, yra vienas nerezultatyvaus lojimo atvejų, kai į jūsų pasakojimą apie jo neveiklumą, vykstant abejotino skaidrumo konkursui, niekaip nereaguota?
– Šis atvejis labai tipiškas. Visi išklausė, pamąstė ir pasakė, kad formaliai prie nieko negalima prisikabinti, nes R. Žylius nieko nepadarė ir įstatymui nenusižengė. Bet juk nieko nedarymas, kai pareigūnas nedaro to, ką privalo, irgi neretai lemia korupciją ir lobizmą. Žiūrėsime, gal jam bent perspėjimas suveiks.
Pasitikėti nėra kuo
– Bet gal kuo nors iš Lietuvos politikų dar pasitikite? Jei taip, tai kuo?
– Kuo pasitikiu iš politikų? Klausimas mane visiškai priremia prie sienos. Nežinau nė ką atsakyti.
– Tai gal ne politiku. Gal kokia nors institucija? Policija, teismais, bažnyčia, prokuratūra, Valstybės saugumo departamentu ar bent „Sodra“?
– Žinodamas visas naujienas ir straipsnius apie mūsų prokuratūrą, saugumą – tai jau net nejuokinga. Eina jie po perkūnais, kaip ir visa mūsų teisėsaugos sistema. O štai „Sodra“ gal truputį ir pasitikiu. Kai pagalvoji, juk ši institucija, kai jai sumokame mokesčius, leidžia tiems senukams dar kažkaip pragyventi. Šelpia juos ir remia, kad ir vėluodama, kad ir sumažintais dydžiais. Bent leidžia išvengti to, kad jie būtų vežami tiesiog į mišką. Tai jau labai daug.
– O ką linksmesnio pabaigai galite pasakyti?
– Linkiu visiems labai linksmo dalyko – kad greičiau baigtųsi nelemtas šildymo sezonas ir ateitų pavasaris.
