@Gėda Daug vandens nutekėjo, dar daugiau proto į užsienius laimės ieškoti, o kas liko Lietuvoje? Šunauja ir elitas, kurie net viename garde per mitingus nebeišsitenka.
O kas pasikeitė žmonių galvose per šitiek metų? Kaip šiandien mitingus vertina šunauja ir elitas? O kas kaip šiandien elgtųsi, jei vėl viskas iš naujo pasikartotų?
Tai sužinosite iš mano bravūriškų pasisakymų bei profesoriaus komentarų per tarpininkus iš TV3, kurių laida „Dienos pjūvis" greit vadinsis „Dienos spjūvis".
Kas teisus, kas ne, matyt, dar ne laikas spręsti. Teisybę sužinosim vėl po daug metų, jei tik mes išgyvensime ir mirtinai medikai ar LGBT nariai neužbadys.

@Tadas ne Blinda Bet šiomis dienomis buvo kitas nemažiau ryškus pavyzdys: vienas iš Sąjūdžio aktyvistų į aikštę atsinešė plakatą, kur parašyta, kad vakar buvo Sąjūdžio žmogus, o šiandien jau ,,Jedinstva“. Maždaug taip skelbė plakato tekstas. Svarbi yra jo esmė. Žmonės, kurie buvo disidentais ir sąjūdininkais šių dienų Nepriklausomoje Lietuvoje kitų asmenų, tame tarpe nieko bendra nieko su Nepriklausomybės siekiu neturėjusių, o kartais ir priešingai stovėjusių kitoje barikados pusėje yra paskelbiami, kaip ,,jedinstva“ arba Nepriklausomybės priešais. Pakanka paskelbusiam asmeniui užsimesti ant pečių trispalvę ar apsivynioti trispalviu šalikėliu ir jis arba ji jau yra ne su sovietų struktūromis turėję ryšius, o tikri Lietuvos patriotai. Visi kiti - ,,jedinstva“.
Štai šitoks požiūris manau, kad žalingas Nepriklausomybei nemažiau, nei agresyvi Putino politika, kurią dabar jaučia Ukraina, bet kurios aidą manau, kad jaučia jau žmonės ir Lietuvoje. Tas, kas uoliai laikė rankose sovietų vėliavą, važinėjo daug kartų po kapitalistinius kraštus sovietų metais, bet archyvuose nefigūruoja kažkodėl, kaip pildęs KGB anketą, kurią buvo būtina pildyti visiems ar dirbo kur nors kailių fabrike, kur buvo uždirbama valiuta, todėl galima buvo dažniausia patekti tik su KGB pritarimu, gali greitai nusimesti trispalvę lietuvišką ir apsisiausti kita trispalve, atėjusia jau iš svetur. Bet toks tokį greitai suranda ir šalia savęs pasistato. Būtent šie žmonės, sugebantys vartytis, kaip kulverstukai, žiūrint iš kur vėjas pučia, su nepakantumu kitaip mąstantiems yra grėsmė Nepriklausomybei Lietuvoje, o ne Sąjūdžio pradininkai. Pastarieji yra pavojingi tik šiems asmenims ir tuo, kad turi atmintį bei gali atskleisti, kaip perrašoma Lietuvos istorija, falsifikuojami faktai, maunant ant vieno kurpalio.
Kodėl apie tai dabar prabilau? Turiu pasakyti, kad esu vienas iš tų sąjūdininkų, kuris apie Sąjūdžio vidines žaizdas kalbėjau ir anksčiau, įskaitant ir R. Ozolo svarbą Lietuvos valstybėje ir apie tai, kas su juo nutiko. Dabar paveikė ta sumaištis Lietuvoje. Tame tarpe su nepagarba kalba apie Sąjūdžio pradininkus. Ne pirmus metus stebina ir ta nuolatinė Sąjūdžio personifikacija. Vis nerandu laiko apie tai konkrečiau parašyti. Bet dabar esu tokiame krašte Ukrainos, kur nežinia, kas gali būti rytoj. Todėl sėdau rašyti ir raginu atvirai kalbėti apie mūsų istoriją, apie istorinę tiesą, kaip valstybės stiprybės pagrindą. Iš netiesos nebus stipri valstybė. Kaip ir iš neteisingumo. Visa tai žeidžia valstybę iš vidaus.
Kai kurie politologai kalbėdami apie V. Landsbergį ir R.Ozolą dabar aiškina, kad V. Landsbergis turėjo daugiau politinės įžvalgos, lankstumo ir geriau tiko epochai. Nesutinku su šiuo teiginiu. Ne tik R. Ozolas, bet ir visa eilė kitų Sąjūdžio pradininkų turėjo ir politinės įžvalgos, ir lankstumo ir daug kitų teigiamų bruožų. Bet neturėjo vieno bruožo: be jokios sąžinės graužaties lipti kitiems per galvas. Jeigu šis bruožas laikomas naudingu politikoje ir net visuomeniniame judėjime, kokiu buvo Sąjūdis, tada suprantama, kodėl vis daugiau Sąjūdžio pradininkų prisimena dar nuo Prancūzijos revoliucijos laikų garsų posakį apie tai, kad revoliuciją pradeda idealistai. Šio posakio pabaigos nenorėtų taikyti visiems, kas tos revoliucijos vaisiais pasinaudojo. Bet prisiminti verta. Bet kuriuo atveju, kaip bevertintume politinės klastos naudą ir iš kitos pusės, tokios savybės naudingumą, kaip bendražygio norą padėti kitam bei bendram reikalui, turiu pasakyti, kad man artimesnis yra antrasis požiūris ir todėl ypač jaučiu šiltus ryšius su tais sąjūdininkais, kurie ir liko tokie žmogiški, kaip anksčiau. Manau, kad istorinė tiesa ir šie žmonės yra viena iš stipriausių mūsų Nepriklausomybės atramų. O tai yra labai aktualu suvokti ir šiandien.

@Istorijos R. Ozolas ir kiti Sąjūdžio pradininkai, įskaitant taip vadinamą Sąjūdžio iniciatyvinės grupės jaunimą ( A. Juozaitis, G. Songaila, A. Skučas, V. Radžvilas, V. Tomkus, Z. Vaišvila ir šių eilučių autorius) kartu su visa eile kitų Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių ( B. Genzelis, J. Marcinkevičius, B. Kuzmickas, A. Buračas, B. Leonavičius ir t.t.) ir, žinoma, su Kauno Sąjūdžio grupės stūmimu bei visos eilės kitų šiandien Lietuvoje užmirštų sąjūdininkų Lietuvoje palaikymu buvo jėga, kuri stūmė Lietuvą link Nepriklausomybės. Pridėkime dar ir disidentus už Sąjūdžio ribų. V. Landsbergis kai kuriuose svarbiuose momentuose iki 1990 m. kovo 11-osios buvo, kaip tik stabdis. Jis netikėjo, kad Sąjūdžio grupė birželio 3 d. susikurs, todėl pasakęs kalbą, išėjo ir nelaukė renginio pabaigos. Ne V. Landsbergis, o sūnus V.V. Landsbergis tuo metu aktyviai labai reiškėsi visuomenės viešajame gyvenime ir todėl jį pasiūliau išrinkti į Sąjūdžio iniciatyvinę grupę, kai kartu su R. Ozolu išvakarėse sudarinėjome Sąjūdžio iniciatyvinės grupės sąrašus. V. Landsbergis labai atsargiai ( švelniai tariant) žiūrėjo į Sąjūdžio veiklą pačioje judėjimo pradžioje ir pasirodė tik tada su Sąjūdžio iniciatyvine grupe, kai mus pakvietė susitikti komunistinė valdžia, kas reiškė jau, kad Sąjūdžio neišvaikys. Jis taip pat labai atsargiai vertino Sąjūdžio jaunimo pasiūlymą surengti pirmą ir valdžios nesankcionuotą Sąjūdžio mitingą, kurio nuotrauką pas mane matote puslapio viršuje, o vėliau paskelbti ir Molotovo-Ribentropo pakto tekstą Sąjūdžio spaudoje. Iniciatyvos skelbti Molotovo-Ribentropo protokolus teko imtis B. Kuzmickui. V. Landsbergis nedrįso eiti į protestuotojų iš ,,Laisvės lygos“ stovyklą 1988 m. rugsėjo 28 d. Katedros aikštėje ir tai padarė R.Ozolas su A. Juozaičiu. Ar galėjo apie visa tai žinoti sovietai? Žinoma, galėjo. Juk jau suprantame, kad Sąjūdyje buvo savų informatorių. Gal buvo tada ir kokių nors kitų priežasčių. Yra daug kitų momentų, kur V. Ladsbergis sakykime taip: elgėsi atsargiai ir stabdė aiškesnį Sąjūdžio judėjimą Nepriklausomybės link.
Štai šie svarbiausi faktai:
Pirma, Sąjūdžio Seimas jau 1989 m. vasario 16 d. galėjo paskelbti Nepriklausomybės Deklaraciją ir tapti Nepriklausomybės Akto signatarais. Tik V. Landsbergio dėka ji buvo sušvelninta iki pareiškimo apie moralinę Nepriklausomybę. Nepaisant to, ir toliau laikausi įsitikinimo, kad Sąjūdžio Seimo nariai verti Nepriklausomybės signatarų vardo, prijungiant juos prie dabartinių Nepriklausomybės Akto signatarų. Keista, kad iki šiol šis Sąjūdžio Seimo, t.y. tautos rinkto parlamento, žingsnis vis dar nepastebėtas. Gal dar nevėlu susigriebti? Nors vis daugiau Sąjūdžio Seimo narių vienas po kito eina į Anapilį.
Antra, naktį iš 1990 m. kovo 10-osios į kovo 11-ąją susirinkę į Aukščiausios Tarybos prezidiumo salę sajūdininkai netikėtai išgirdo apie V. Landsbergio abejones, net ir pasipriešinimą skelbti Nepriklausomybės atstatymo deklaraciją kovo 11-ąją. Jeigu ne K. Motiekos, Z. Vaišvilos ir kitų mūsų sąjūdininkų pastangos nežinia, kaip būtų su ta kovo 11-ąja. Mes buvome šokiruoti, bet faktai lieka. Jų neištrinsi iš atminties.
Svarbūs ar ne yra šie faktai, kad juos žinotų Lietuvos žmonės, įskaitant moksleivius, kurie Lietuvos istorijos mokosi iš vadovėlių? Ar geriau pateikti norimą paveikslą?
Problema su Sąjūdžio istorija yra ta, kad piešiamas jos kitas paveikslas, nei buvo.
Sąjūdžio istorija, kuri vis labiau formuojama Lietuvos viešojoje erdvėje, yra tokia: į Nepriklausomybę važiuoja traukinys, ant kurio garvežio ištiesęs ranką į priekį stovi V. Landsbergis. Jis pats tą traukinį sumontavo, važiavo jame irgi lyg ir vienas, lyg ir su maža grupele bendraminčių, kurie šiandien toliau kuria nebūtą Sąjūdžio istorijos įvaizdį. O pakelėje stovėjo masė, kuri plojo Nepriklausomybės kūrėjui, ėjo į mitingus, darė viską ką lyderis nurodė ir dabar dėkingi tam lyderiui už nutiestą kelią į laisvę. Tas lyderis dar skelbia nuolat ir siekį sukurti Lietuvoje moralės politiką ir pats yra už tokią ,,moralę”.

@Istorijos ta pati Snieckaus fanatikai apie Sniecku rase. tos pacios frazes, tas pats stilius.

@Orchidėja Taip mano ,taip ir yra . Čia daugiausiai provokatoriai rašo visokius šmeižto :šedevrus:

@Orchidėja ar tik ne aukštikalnienė būsi?

@Orchidėja ...sutinku 1000% su Jumis. Cia "rubliai" rasineja, tie patys ir tie patys. Jiems nesvarbu ant ko loti,bet svarbu loti,loti loti .O ypac..ant LANDSBERGIU . Geras Jusu komentaras.

@O kas įslpatino KGB agentus 75 metams ? Šituo žingsniu buvo siekiama išvengti kruvino konflikto su buvusiais, nes Maskva, pajutusi jai mielą kraujo kvapą, būtų prisistačiusi kaip mat.