Pasak pašnekovės, vyrai išties daug drąsiau kreipiasi pagalbos, bet kai kada dėl savo situacijos kaltina antrąją pusę arba Lietuvos įstatymus, kuriuos pavadina „parašytais moterims“. Bet tokiais atvejais konsultantai bando atkreipti kliento dėmesį į tai, kodėl jis atsidūrė tokioje situacijoje ir kuo pats prie jos prisidėjo.
Kadangi pati konsultuojate žmones, besikreipiančius į „Vyrų liniją“, gal galėtumėte įvertinti, ar vyrų įvardijamos problemos kuo nors specifiškai skiriasi nuo mums visiems pažįstamų bėdų arba nuo moterų problemų?
Tam tikra prasme skiriasi. Jeigu žvelgtume bendrai, visi susiduriame su įvairiomis psichologinėmis, emocinėmis krizėmis, išgyvenimais, patiriame sudėtingus gyvenimo įvykius, situacijas, išgyvename dėl artimųjų. Bet skiriasi kalbėjimas ir problemų įvardinimas. Iš savo patirties pasakysiu: būna, kad vyras paskambina ir tarsi net nežino, kodėl paskambino, problema dar ne iki galo suformuluota. Tiesiog sako: „Radau „Vyrų linijos“ telefoną, tai ir paskambinau“. Taigi kartais turi dirbti, kad problemą ištrauktum į dienos šviesą, apibūdintum ją, kad paskui galėtum apie ją kalbėti.
Bet ne visais atvejais taip būna. Būna, kad atsiliepi, žmogus skambina ir sako: „Man dabar užėjo toks sunkus momentas, negaliu, nežinau, ką daryti. Norėtųsi aprėkti visus, apšaukti, bet žinau, kad bus dar blogiau, todėl skambinu pasikalbėti“. Iš tiesų tai labai tinkamas problemos sprendimas: išventiliuojamos emocijas, nutariam, kaip žmogus galėtų kalbėtis su artimaisiais, pyktis šiek tiek nueina.
Kokiomis temomis dažniausiai vyrai nori kalbėtis: apie santykius, darbą?
Daugiausia kreipiamasi dėl tarpusavio santykių. Kartais gal ne visai tiesiogiai, lyg ir per aplinkui, bet vis tiek daug kas susiveda į santykius: pavyzdžiui, kalbama, kad nepavyksta susirasti darbo, kenčia dėl priklausomybių, bet paskui nueinama į tai, jog visa tai kenkia šeimai, artimiesiems, tarpusavio santykiams. Ši tema vienokiu ar kitokiu būdu atsiskleidžia.
Žmogus – ar tai būtų moteris, ar vyras – yra socialinė būtybė, todėl neišvengiamai kuria kokius nors santykius, o juose atsispindi jo asmeninės, profesinės ar socialinės problemos.
Viešumoje nemažai kalbama apie stereotipų žalą tiek moterims, tiek vyrams. Vyrų atvejų dažnai minima, kad iš jų reikalaujama atitikti tam tikrus vyriškumo standartus: nesiskųsti, neverkti, išlaikyti šeimą ir panašiai. Ar skambinantys vyrai skundžiasi pernelyg aukštais aplinkos lūkesčiais?
Turbūt kai žmogus yra suaugęs, iš jo niekas nereikalauja būti stipriu, bet kai kuriems žmonėms tai įskiepyta iš mažens. Žinote, kartaus vyras pats sau neleidžia sau būti silpnu, nes net neįsivaizduoja, kas tai yra. Nueina, prisigeria iki sąmonės netekimo, tokiu būdu kažkaip persikrauna (kas yra labai netinkamas būdas), bet net nepagalvoja, kad galėtų kitu būdu palengvinti savo buvimą. Vyrai ne visada kelia klausimą, ar aš galiu skųstis, ar čia egzistuoja kažkoks visuomenės lūkestis? Jie tiesiog yra tokie, kokie yra. Kartais kalba kaip tik priešingai: „Nesuprantu tokių, kur eina ir visiems skundžiasi“.
Bet tai jokiais būdais nereiškia, kad tokiam vyrui nebūna sunku. Tiesiog jis nemoka nei pats sau suformuluoti problemos, nei tinkamai jos išreikšti. Tuomet mes ir turime netinkamus emocijų reiškimo būdus, kaip smurtas, agresija, priklausomybės.
Dažnai skambina būtent dėl to?
Taip, tikrai skambina. Paskambina vyrų, kurie turi savyje to pykčio, konfliktuoja šeimoje, bet ieško būdo, patarimo kaip nepasielgti blogai. Tai jau yra labai gerai. Arba dėl priklausomybių, sako „Gal aš tikrai per dažnai vartoju, bet ką daryti, koks sprendimas?“. Konkrečiomis dienomis pas mus konsultuoja ir priklausomybių konsultantas, psichoterapeutas, teisininkas, tada mes siūlome, kad paskambintų būtent tą dieną, kai atitinkamas specialistas dirba.
Yra vyrų, kurie skambina nebe pirmą kartą, tokiu atveju turime tęstinį konsultavimą. Kaip jau minėjau, yra žmonių, kurie iškart negali suformuluoti konkrečios problemos. Paskambina, pasakoja, bet trūksta tikslaus įvardijimo, kas kamuoja. Bet vis juk žmogus tiek ne šiaip sau skambina.
O skambinantieji tikisi tik pasikalbėti ar nori profesionalios konsultacijos?
Būna įvairių variantų. Kai kurie būna pasiskaitę internete ir žino, kada budi psichologas, kada teisininkas, todėl skambina labai tikslingai. O kai kurie skambina tiesiog dėl to, kad reikia pasikalbėti.
Ar jums pačiai nėra iššūkis, kai konsultuojate vyrus, nes tikriausiai negalite visiškai „atsistoti į vyriškus batus“?
Tai nėra jokia naujiena. Konsultuoja ir vyrai, ir moterys. Ir žmonės ieško sau tinkamo specialisto. Yra vyrų, kurie kaip tik nenorėtų konsultuotis su vyrais. O kai kada pasitaiko vyrų, kurie kaip tik norėtų pasikalbėti tik su vyru. Kartais tenka girdėti, kad žmogus konsultavosi su abiejų lyčių psichologais, tačiau neapsisprendžia, kuo labiau pasitikėti. Vyksta tam tikri ieškojimai, bandymai, tikrinimai, su kuo lengviau kalbėtis. Tai būdinga dirbant ne tik „Vyrų linijoje“, bet ir konsultuojant tiesiogiai krizių centre.
Kartais, jeigu esama išankstinio nusistatymo, kai tikrai žmogus nenori konsultuotis pas vyrą ar pas moterį, tuomet ieško tos lyties specialisto, kurios pageidauja, bet dažnai bendrauja ir su vienu, ir su kitu – žiūri, kuris specialistas priimtinas, geriau atliepia ar supranta.
Kalbant apie vyrų problemas, gana dažnai minima, kad mūsų šalyje vyrai nemoka išreikšti problemų, išleisti emocijų, padėti sau, bet dažniau imasi destruktyvaus elgesio: žudosi, smurtauja, rizikingai elgiasi. Ar bent šiek tiek šis paveikslas keičiasi?
Jeigu lygintume su tuo, kas buvo prieš 10-15 metų, tai tikrai vyrai dažniau kreipiasi, yra drąsesni, geba geriau išsisakyti. Pokyčių tikrai yra.
Kai prieš kokius aštuonerius metus dalyvavau Europos dirbančiųjų su smurtaujančiais tinklo susitikimuose, kuriuose buvo kalbama apie įvairių Europos šalių patirtį pamenu, lyginau Ispanijos ir Lietuvos statistinius duomenis, ir supratau, kokie pas mus vis dėl to dideli skaičiai. Ir dėl ko – labai sunku pasakyti. Gal tradicinis auklėjimas, kad „vyrai neverkia“. Galbūt dėl to, kad žmonės ilgus metus gyveno priespaudoje, užsidarę, užsispaudę, nelaisvi ir neišmoko tinkamais būdais reikšti emocijų, kalbėtis apie sunkumus.
Kiek įtakos skambinančiųjų būsenai, jūsų nuomone, turėjo pandeminė situacija? Ar karantinas tikrai paaštrino visas psichologines, emocines bėdas?
„Vyrų linija“ pradėjo veikti tik praeitų metų rudenį, dėl to žmonės, kurie skambina, jau buvo vienaip ar kitaip paveikti pandemijos ar karantino. Neturime tos patirties, negalime palyginti, kaip buvo prieš pandemiją ir dabar. Bet aš taip pat konsultuoju gyvai klientus Kauno apskrities vyrų krizių centre, tai labai jaučiasi, kad padaugėjo priklausomybių.
Nežinau, kiek tai susiję su koronaviruso pandemija, kiek su laisvu požiūriu į marihuaną ar kitas narkotines medžiagas, bet žmonės, ypač jaunimas, tikrai daug svaiginasi, jaučiasi nusivylimo nuotaikos. Atrodo, tarsi kai kurių žmonių sparnai aplaužyti: sėdi namie, trinasi, pykstasi. Yra tokios nevilties, užsidarymo ir priklausomybių.
Konsultuojant krizių centre pastebiu išsakomą labai padidėjusį žmonių svaiginimąsi. Ir kai paklausi, tai sako tiesiai šviesiai, nelabai ir slepia.
Specifiškai paminėjote, ne alkoholį, bet narkotines medžiagas. Matote aiškią tendenciją?
Palyginus situacija, kuri buvo prieš trejus-penkerius metus, tikrai matosi tendencija. Padidėjimas ryškus. Dažniausiai tai jauni vyrai, bet kartais nustembu, kad narkotikus būna išbandę ir vyresni, kurie turėjo būti auklėti dar tais laikais, kai narkotinės medžiagos buvo tabu. Bet net ir jie sugeba pabandyti. Tai iš tikrųjų neraminanti tendencija, yra žmonių kurie jau gydosi pasekmes. Pavyzdžiui, jauni žmonės, kurie pabandė narkotikų būdami 16-17 metų, po dešimties metų pradeda jau gydytis priklausomybes. Ir tai gerai, kad bent jau pradeda. Bet reikia žinoti, jog įveikti priklausomybes yra labai sunku. Lengviau būtų neįklimpti į jas.
Ir tikriausiai su tuo būna susijusios jų psichologinės, emocinės problemos?
Taip, be jokios abejonės. Visų pirma emocinė būsena susijusi: tai yra kintančios emocijos, agresyvumas, depresinės būsenos, dėmesio, atminties sutrikimai, apatija. Yra žmonių, kuriems po kažkiek metų vartojimo, diagnozuojamos psichikos ligos. Ir kadangi tai tendencija, tai labai neramina.
Veikiausiai nesate nedidelio kiekio narkotinių medžiagų disponavimo be tikslo platinti dekriminalizavimo šalininkė?
Dekriminalizuoti, kai tai tikrai pirmas pabandymas, turbūt, reikėtų, nes ir taip užtenka pas mus teistų žmonių. Bet kitas dalykas yra įrodyti, kad tai tikrai tik savo reikmėms. Pavyzdžiui, šnekėjome su vienu vaikinu, kuris perka. Tai jis žino, kur ieškoti „savo reikmėms“, o tas, kuris pristato, atveža tik vieną dozę. Ir tas disponuoja „savo reikmėms“, ir tas „savo reikmėms“, bet realiai vyksta platinimas.
Tai jeigu šalia dekriminalizavimo, nebus užsiimama platinimo pažabojimu, tai nebus gerai. Dabar tokia situacija, kad visi žino, kur gauti, kiek kainuoja, kaip paimti, kad tai nebūtų pastebėta. Apsišviečiama tik labai žioplai elgiantis.
Moterys kartais būna linkusios kaltinti vyrus, populiariojoje kultūroje yra juokingų posakių, skirtų šiai temai, o kaip yra su vyrais: ar jie linkę dėl santykių problemų kaltinti moteris? O gal, jeigu ieško pagalbos, geba įžvelgti ir savas bėdas?
Kai dirbame su smurtavusiais žmonėmis, tai, žinoma, siekiame atsakomybės prisiėmimo už savo elgesį. Bet žiūrint bendrai, tai tikrai vyrai išsako nusivylimą – tiek moterimis, tiek įstatymais.
Tačiau jei žmogus pakankamai sąmoningas, jis vis tiek pripažįsta savo kaltę ir atsakomybę, sako: „Na taip, padariau. Dabar neatsuksi laiko atgal, reikia srėbti košę“. Nėra taip, kad visi vengtų atsakomybės.
Paminėjote, kad kalti būna ir įstatymai? Kurie?
Tikrai ne visi vyrai taip sako, bet kai kurie teigia, kad įstatymai Lietuvoje sukurti moterims. Čia, aišku, kalbama apie Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą.
O dėl ko linkę kaltinti moteris?
Dėl įvairių dalykų: kartais dėl santykių griūties, kartais, kad reikalauja per daug , kartais dėl to, kad esą nedirba, nieko neveikia, tačiau iš vyro nori labai daug. Realiai būna, kad pats žmogus ir tempia tą naštą. Kartais skatiname pažiūrėti kitomis akimis, priimti sprendimus, o ne stebėtis, pykti ir toliau taip pat elgtis. Tuomet ir kalbame apie tai, jog tokios situacijos irgi gali būti pavojingos, nes nusivylimas artimu žmogumi, gali pereiti į agresiją, smurtinius santykius.
Ar konsultacijose bei pokalbiuose paliečiami seksualumo klausimai?
Paliečiami. Galbūt jie nėra tokie dažni. Bet, galvoju, kad kai gyvai nesusitinkama, tai galbūt kartais lengviau papasakoti apie sunkumus tiek dėl lytinės orientacijos, tiek dėl sveikatos sutrikimų. Tada tenka patarti, ką daryti, kur kreiptis. Kai kuriais atvejais konsultuojant sudaromas aiškus planas, ką žmogui daryti, kur kreiptis, kur eiti, pas kokį specialistą, į kokią įstaigą.
TV3.lt primena, kad Lietuvoje veikia dvi emocinės pagalbos vyrams linijos – „Vyrų linija“ ir „Nelik vienas“. Abi jos veikti pradėjo 2020 metais. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija informavo, kad šių linijų veiklai per konkursus praėjusiais metais buvo skirta 40 tūkst. eurų, o šiemet – 80 tūkst.
