Kol konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius mynė dviračio pedalus po Lietuvą, jo deleguotas šešėlinis energetikos ministras Dainius Kreivys budriai stovėjo sargyboje, gindamas Lietuvą nuo įsivaizduojamų priešų, kuriuos taip gerai moka kurti dešinieji.
Šios savaitės pradžioje eksministras tautai paskelbė „baisią“ žinią — Lietuvos Vyriausybė kapituliuoja prieš „Gazprom“. Manau, kad ši, kaip ir dauguma kitų konservatorių pranašysčių, neišsipildys, kaip neišsipildė praėjusių metų rugpjūtį premjerą pavaduojančio energetikos ministro Arvydo Sekmoko paskelbtas pažadas, kad šiluma nebrangs. Tiesa, tada iš A. Sekmoko taip ir neišgirdome kaip jis ketino tą padaryti. Visi pamename prieš rinkimus konservatorių skelbtas „džiugias žinias tautai“, kad Lietuva, padedama Europos Komisijos, baigia įveikti Rusijos dujų monopolininkę „Gazprom“, kai buvo pradėtas tyrimas dėl konkurencijos principų pažeidimo, nes skirtingoms Europos valstybėms taikomos skirtingos dujų kainos. Bet kažkodėl jie tada pamiršo pasakyti, kad tyrimai yra dažnai pradedami ir pradedami ne tik prieš baisųjį „Gazpromą“, bet ir prieš kitas kompanijas, tačiau procedūros yra labai ilgos ir tęsiasi ne vienerius metus.
Konservatorių „pergalė“ — žymiai didesnės dujų kainos
Skambinti pavojaus varpais ir taškytis ieškiniais arbitražuose yra lengviau nei realiai pagerinti žmonių gyvenimą. Taip ir nesuprantu ar konservatoriai nenorėjo derėtis, ar nesugebėjo derėtis. Kiek pamenu, 2011 m. du kartus derybinė delegacija keliavo į Maskvą ir, neva, net pradėjo kalbėtis su „Gazpromu“ (nors buvo gandų, kad vieno iš energetikos viceministrų vizitas baigėsi „Gazprom“ pastato koridoriuose — jo net niekas į kabinetą neįsileido ir kava po ilgos kelionės nepavaišino), o 2012 m. premjero A. Kubiliaus susitikimas su „Gazprom“ valdybos pirmininko pavaduotoju Aleksandru Medvedevu įvyko po to, kai mūsų spaudoje buvo paskelbta, jog Vyriausybė neatsako į „Gazprom“ raginimus susitikti. Nesugebėjimas susitarti dėl geresnės dujų kainos kiekvienam Lietuvos gyventojui kasmet kainavo virš 300 litų, tai yra 4 mlrd. litų, kuriuos Lietuva permokėjo už dujas 2009–2013 m.
Pripažinkime, kad Energetikos sektorius 15-osios Vyriausybės valdymo laikotarpiu tapo politinių deklaracijų įkaitu — siekiant Lietuvos energetinės nepriklausomybės dalis sprendimų buvo ekonomiškai nepagrįsti ir priimti skubotai arba siekiant trumpalaikės politinės naudos, todėl Lietuvos priklausomybė nuo vienintelio dujų tiekėjo tik stiprėjo, o dujų kainos augo. Importuojamos gamtinės dujos 2010–2012 metais (įskaitant pirmąjį 2012 m. ketvirtį) Lietuvoje pabrango iki 50 proc. ir tapo antra didžiausia kaina, mokama už gamtines dujas ES, kai dujų kaina Europoje šiuo laikotarpiu kilo vos 26,88 proc., t.y. gamtinių dujų kainos kilimas Lietuvoje buvo beveik dvigubai didesnis nei Europoje. Pvz., 2011 m. Lietuvoje importuojamų gamtinių dujų kaina, lyginant su Vokietijos dujų importo kaina, buvo vidutiniškai 25 proc. didesnė. Šiuo metu Lietuvoje mokama gamtinių dujų kaina yra reikšmingai didesnė nei moka kitos ES valstybės narės, įskaitant Latviją ir Estiją.
Kainų mažinimo siekė deklaracijomis, o ne darbais
Praėjusių metų gegužės mėn. tuometinis energetikos ministras išdidžiai skelbė: „mūsų laukia dar vienas svarbus uždavinys — iki Seimo rinkimų esminė šilumos ūkio reforma. Mes tikrai einame į tai ir pavasario sesijai Seime einant į pabaigą, mes svarstysime esmines pataisas, kurios keistų tą situaciją“. O kuo viskas baigėsi visi puikiai žinome — šilumos ūkio reforma taip ir nepajudėjo iš mirties taško, o Lietuvos gyventojai liko su didžiulėmis sąskaitos už šilumą ir realiai neprasidėjusia namų renovacija.
Konservatorių atstovas be jokių abejonių tėškė, kad „dvigubai didesnę, net iki 40 proc. siekiančią nuolaidą ateinantiems 5 metams Vyriausybė išsiderėtų nesuskysdama „Gazprom“ akivaizdoje“, bet tada taip ir lieka neaišku — kodėl jie to nepadarė ir kodėl konservatorių valdymo laikotarpiu teko ne kartą girdėti pažadus, kad pavasarį ar rudenį dujos bus pigesnės 15 proc., o kodėl ne 40 proc.? Matyt todėl, kad puikiai žino, kokias nuolaidas iš „Gazprom“ pastaraisiais metais yra gavusios kitos Europos valstybės: 2012 m. lapkritį Lenkijos Vyriausybės valdoma dujų įmonė PGNiG išsiderėjo 10–20 proc. nuolaidą; 2012 m. spalį Čekijos dujų įmonė RWE Transgas ir 2012 m. liepą E. ON Ruhrgas gavo nuolaidą nuo 7 iki 10 proc., o 2012 m. kovą Italijos dujų įmonė ENI taip pat susiderėjo su „Gazpromu“ dėl mažesnių gamtinių dujų kainų; 2011–2012 m. Wingas (Vokietija), GDF Suez SA (Prancūzija) gavo nuo 7 iki 10 proc. nuolaidą dujoms, EconGas GmbH (Austrija), SPP AS (Slovakija) bei Sinergie Italiane Srl (Italija) susitarė dėl gamtinių dujų kainos sumažinimo nuo 10 proc. iki 15 proc. Nepamirškime ir to fakto, kad dujų rinka mažėja, o kuo mažesnis kiekis dujų perkamas, tuo sunkiau išsiderėti didesnę nuolaidą — elementarus rinkos dėsnis.
Kas gi nustatė tą 20 proc. nuolaidą, apie kurią D. Kreivys kalba savo straipsnyje? Kiek man žinoma, jokie galutiniai pasiūlymai dar negauti ir derybos nebaigtos. Gal „Gazprom“ supainiojo adresatus ir išsiuntė pasiūlymus šešėliniam energetikos ministrui? Tokiu atveju energetikos ministrui Jaroslavui Neverovičiui belieka pasiskambinti į konservatorių būstinę ir jau prieš atostogas jis bus baigęs derybas su „Gazpromu“. Tada nereiks Energetikos ministerijai vargti arbitražuose, nes, pasirodo, jų taip pat atsisakoma.
Konservatorių karai kuriuos apmoka mokesčių mokėtojai
Beje, o kodėl kai konservatoriai paskelbė apie ieškinių padavimą į Stokholmo arbitražą, niekas neinformavo mokesčių mokėtojų kiek tokie arbitražai kainuoja ir kiek buvo numatyta kasmet teisininkų paslaugoms apmokėti? Sumos, manau, yra įspūdingos, o rezultatas tolimas ir jo sėkmė nėra garantuota, juk daugelis valstybių pasitraukia iš arbitražų ir baigia ginčus taikiais naudingais susitarimais. Nepamirškime, kad atstovauti valstybės interesams tokio lygio arbitražuose yra samdomos tarptautinės teisininkų kontoros, o šių „banginių“ valandinis įkainis svyruoja nuo 500–800 eurų. Priminsiu, kad arbitražai trunka ne mėnesį ir ne du, o metų metus. O ir pačios bylinėjimosi išlaidos tarptautiniuose arbitražuose siekia ne vieną milijoną litų.
Atrodo, kad konservatoriai mano, jog ir ši Vyriausybė turėtų maitinti vartotojus pažadais, kad šilumos kainos tikrai mažės šį rudenį ir nedaryti nieko, nes juk principai ir virtualūs karai viešojoje erdvėje atrodo geriau nei lėtas ir tylus ėjimas tikslo link — kainų sumažinimo eiliniam vartotojui. Pažiūrėkime, kaip ilgai ir išdidžiai buvo kalbamą apie mūsų siekį įgyvendinti griežčiausią iš galimų Trečiojo energetikos paketo modelį. Pažvelkime į mūsų kaimynų latvių ir estų pasirinktus trečiojo paketo įgyvendinimo modelius ir jų mokamas ženkliai mažesnes dujų kainas. Kas svarbiau? Vartotojas, sąlygos verslui, šalies konkurencingumas? Ne! Konservatoriams juk svarbiausia būti parodomai „principingiems“ ir turėti proga baisiajam „Gazpromui“ parodyti jo vietą, o eilinis vartotojas pakentės vardan to švento tikslo.
Mato kitų trūkumus, o savuosius pamiršo
Taip ir nesupratau, kodėl D. Kreivys skelbia, kad „kairiųjų rankomis žlugdomas SGD terminalo projektas“. Projektas įgyvendinamas laiku. Palyginus su ankstesnės Vyriausybės tempais darbai spartinami — pasirašytos visos sutartys su rangovais terminalo infrastruktūros projektavimui ir statybai. Beje, peržiūrėjus kai kuriuos viešųjų pirkimų konkursus, net ir darbų kainos staiga ženkliai sumažėjo. Manau, kad ši Vyriausybė ir koalicija tikrai padarė nemažai SGD terminalo labui — pakeitė prieštaringai vertintą 25 proc. taisyklę, kuri dėl komisijos tyrimo galėjo sužlugdyti visą projektą. Pasiūlytas logiškas naujas modelis, kuris numato mažiau apribojimų rinkoje ir gamtinių dujų vartotojų pasirinkimo laisvės varžymų bei paspartina mūsų priartėjimą prie tikrosios dujų rinkos regione. Dar kažkodėl D. Kreivys pamiršo paminėti, kad šilumos vartotojų sąskaitas augino ne tik brangios dujos, bet ir buvusios Vyriausybės sprendimas, kad 2013 m. gyventojai ir įmonės SGD terminalo statybą turės paremti beveik 114 mln. litų, o maždaug du trečdalius sumos būtų priversti mokėti šilumos vartotojai.
Terminalo projektas tiesiogiai susietas su galimybėmis dalyvauti perkant dujas tarptautinėse rinkose, tad neišvengiamai kyla klausimas — ar tai leis sumažinti dujų kainą Lietuvoje? Jeigu taip, tuomet bus užtikrintas tiek SGD terminalo atsiperkamumas, tiek mažesnės kainos kiekvienam vartotojui. Jeigu ne — turėsime dar vieną Williamsą.
Gerai, kad dabartinė koalicija imasi valstybės interesų atstovavimo ir žiūri naudos visiems Lietuvos gyventojams. Gal leiskime derybininkams pabaigti savo darbą, o kai bus žinomos galutinės abiejų pusių pozicijos, tada ir kalbėkime ar tai nauda „Gazpromui“ ir nuostoliai Lietuvos žmonėms, ar išsiderėta reali nuolaida, kurią mokėdamas sąskaitas už šilumą pajus kiekvienas eilinis vartotojas.
Seimo Ekonomikos komiteto narys, Darbo partijos frakcijos narys Kęstutis Daukšys
