„Prieš ketverius metus šalia Riešės užsidegė visas kaimas. Kaimynas padegė žolę ir nuėjo miegoti, o kai pabudo, degė jau kito kaimyno namas, tada užsidegė šalia buvę keturi namai. Taip keli namai visiškai atvira liepsna degė, ten iš tolo tokia kaitra buvo, kad buvo prieiti neįmanoma: 10 metrų prieini ir jau guliesi ant žemės, ant savęs pili vandenį. Kai jau pavyko mums gaisrą užgesinti, kažkas sako: kitam kambariuke gal dešimt dujų balionų buvo. Tada galvoji: pasisekė ir man, kažkas saugo iš šono“, – sakė E. Korkiška.
Ugniagesiams teko gesinti ir anarchistų-satanistų butą. Ten, kaip prisimena L. Barkus, buvo tikrai baisu.
„Satanistų bute užsidegė vienas kambarys: ar nuo kompiuterio, ar nuo žvakučių. Tai ten mes atvažiavę gesinome gaisrą, o atitraukę lovą radome pistoletą. Ten buvo ir altorius, guminiai šikšnosparniai, pelės, bet atrodė kaip gyvos, kai gesini, tai išvis baisiai atrodo – tikrai nejauku buvo“,– kalba ugniagesys.
Buvo šoke
Kitą kartą L. Barkus taip pat buvo išgąsdintas: gesinant elektros pastotę, jis pajautė keistą trūkčiojimą kojoje...
„Buvo pranešta, kad dega elektros pastotė. Mes atvažiavome ir pamatėme, kad sproginėja laidas ant stulpo, įžemint reikėjo savo įrangą. Aš įsmeigiau įžeminimo strypą, ir jaučiu, kad per koją trūkčioja kažkas. Galvoju, einu toliau iš šlapios žolės. Tada pajaučiau tą trūkčiojimą ant nugaros. Galvoju: varlė taip greitai bėgioti negali. Gal koks voras pabėgęs? Tada tas dalykas į ranką nubėgo, o mano kelnės jau pilnos – kas čia tokio? Šiaip ne taip nutraukiau ją iki rankovės, ir žiūriu: užpakalis ir užriesta pelės uodega – pasidarė net silpna. Šalia ėjo kolega, nešė žarnas ir sako man: padėk! Aš jam sakau: mesk tas žarnas, man padėk. Kai jis priėjo, pamatė, pats persiraukė iš šlykštumo ir už uodegos kaip šveitė tą pelę. Aš tai šoke buvau“, – kalbėjo L. Barkus.
E. Korkiška prisiminė ir labai smagių nutikimo: kaip vaikas džiaugėsi, kad jo pažymių knygelė sudegė:
„Buvo toks gaisras, kurio metu sudegė pusė kambario. Tada ten gyvenęs vaikas ir klausia mūsų: o ten kampe kuprinę matėt? Sakom: lyg ir nesimatė. Tas sako: gerai, reiškias pažymių knygelė sudegė. Tai tada jis nerodė jokių neigiamų emocijų“, – juokėsi ugniagesys.
Padėkos retos, tačiau kartais – įspūdingos
Nors žmonės labai retai atsidėkoja ugniagesiams, bet, kaip sako L. Barkus, kai kurie ateina pas juos, parašo padėką, kartais net pyragą atneša. „Kai kurie vietoje jau vaišina – dar vyksta gesinimas, baigiamieji darbai, o mums padaro kavos, sausainių, per Kūčias esame sulčių skanių gavę“, – sako jis.
Visgi E. Korkiška pažymi, kad retai žmonės taip elgiasi – gaisro metu jiems dažniausiai ne arbata galvoje.
L. Barkus prisiminė vieną itin spalvingą dėkingumo apraišką: išlaisvinus močiutę iš užsitrenkusio kambario, ji primygtinai kišo gaisrininkui 100 litų.
„Justiniškėse prieš porą metų viena močiutė užsitrenkė kambaryje. Ji negalėjo net iki laiptinės išeiti, per langą šaukė šaukė, ir kaimynai mus iškvietė. Per langą aš pas ją įlipau, ir su viela atidariau jai duris. O močiutė taip dėkojo man, kad taip paprastai atidariau, o ji vargšė visą naktį buvo užsitrenkusi, išgyveno, ir tik ryte ją išgirdo. Paskui močiutė sako: va, turiu 130 litų, tai imkite 100 litų. Sakau: baikit jūs čia, o ji kiša man tuos pinigus. Aš jau išeidinėju, stengiuosi pasitraukti nuo jos, sakau: ačiū, ačiū, o ji per laiptinę, per tą tarpą tarp laiptų, sako: imk, aš metu! Kažkaip atkalbėjome ją nuo tokio dalyko. Gera emocija buvo iš močiutės“, – linksmai prisimena L. Barkus.
Važiuojantis degantis automobilis
Kartą L. Barkus ir L. Korkiška gesino automobilį, kuris pats užsivedė ir nuvažiavo. „ Degė trys automobiliai atvira liepsna, vienas šalia kito. Tada vienas degantis automobilis pats užsivedė – matyt užtrumpino jam kontaktus, ir išvažiavo. Žiūrim – išvažiuoja degantis automobilis. Tokį vaizdą pamatyti net ir gaisrininkams retai tenka, tai mums čia pasisekė. Bėgome paskui degantį automobilį ir gesinome jį. Gerai, kad automobilis į sieną įsirėmė, tada buksavo, buksavo ir galop numirė. Jeigu ne sieną ir būtų į mūsų pusę važiavęs, nežinia, kaip būtų pasibaigę“, – kalbėjo E. Korkiška.
Svetimo skausmo sau neprisiima
Ugniagesiai pasakojo, kad jų darbe dažniau tenka susidurti su mirusiais nei su gyvaisiais, tačiau ilgainiui jie išmoko į tai skaudžiai nebereaguoti:
„Geriausia nepriimti svetimo skausmo – darai, ką turi daryti, vis tiek gelbėji, darai gera, o nuo svetimo skausmo geriau apsiriboti“, – sakė E. Korkiša.
„Kai kuriuos įvykius priimi kaip juoką, atsirado juodo humoro, nes tiesiog apdoroji emocinę būklę tokiais dalykais“, – sakė L. Bartkus.
Abu vyrai džiaugėsi savo darbu – trečiojoje komandoje, t.y., ne iškvietimuose, jie praleidžia apie 80 proc. savo laiko – tada turi apmokymus, praktinius ir teorinius užsiėmimus.
„Čia jau patys pasidarome linksmybes, vieni iš kitų pasijuokiame“, – linksmai kalbėjo E. Korkiška.
