Pirmadienį paskelbti daugiamandačių ir vienmandačių apygardų rezultatai – išraiškingi. Tėvynės Sąjunga – Lietuvos Krikščionys Demokratai (TS-LKD) – pirmi, o Tautos Prisikėlimo partija (TPP) - antri. Tarp partijų, patekusių į parlamentą, taip pat yra Darbo partija (DP), “Tvarka ir Teisingumas” (TT), Lietuvos Socialdemokratų partija (LSDP), Lietuvos Respublikos Liberalų Sąjūdis (LRLS) bei Liberalų ir centro sąjunga (LiCS). Kitoms partijoms pritrūko jėgų peržengti lemtingą penkių procentų barjerą. Apie ką byloja netikėtas„Valinsko partijos" triumfas, ką gali nulemti mažųjų partijų pralaimėjimas ir kokia tolimesnė didžiųjų tradicijų partijų ateitis – esminiai klausimai, kuriuos būtina aptarti.
Mažųjų partijų išbandymo valanda
Per šiuos rinkimus mažosios partijos patyrė visišką fiasko – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjunga (LVLS), Naujoji Sąjunga (NS) nesugebėjo prasimušti daugiamandatėse apygardose. Visgi vienmandatėse kiekviena iš šių partijų turėtų laimėti bent po keletą mandatų. Faktas akivaizdus: kaip partijos, jos visiškai sumenko; jas vos ne vos sugeba į priekį traukti puikiai pažįstamos asmenybės. Artimiausiu metu šių partijų strategai ir vadovai turės rimtai peržiūrėti ateities raidos scenarijus: ar jungtis su didesnėmis jėgomis, ar persiformuoti ir mėginti kaip nors iš naujo pateikti save rinkėjams. Galutiniai rinkimų rezultatai rodo, jog rinkėjai šiomis partijomis nebepasitiki.
Tuo tarpu verta atidžiau panagrinėti LiCS bei LRLS atvejį. Nors šios partijos sugebėjo tiek daugiamandatėse, tiek vienmandatėse apygardose surinkti pakankamai balsų, kad patektų į Seimą, to nepakaks užimti dominuojančią poziciją. Kiekviena iš šių partijų turės apie 6-8 atstovus Seime.
Abi partijos yra stipriai remiamos jaunų žmonių bei miestiečių, kurių politinės nuostatos yra daugiau liberalios. Visa bėda, kad sunku apsispręsti už kurią iš šių partijų balsuoti, mat jos faktiškai skiriasi tik pavadinimais ir asmenybėmis, o politinėmis pažiūromis yra kone vienodos. Toks balansavimas tarp 5 procentų yra žalingas tiek pačiai partijai, tiek Lietuvos politinei sistemai. Žalingas pačiai partijai, nes tokiomis aplinkybėmis ji neturi pajėgumų įgyvendinti savo rinkimines nuostatas, o sistemai tuo, kad tokios mažos partijos su savo ambicijomis padaro Seimą neįgalų, mat šis paprasčiausiai nesugeba priimti svarbių sprendimų nepasitaręs su koalicijos partneriais, kurių yra ne vienas, bet du ar net daugiau.
Jei susiskaldę šalies liberalai nori vaidinti rimtesnį politinį vaidmenį Lietuvos valdžios avanscenoje, jiems neišvengiamai reikia kurti vieningą ir bendru idėjiniu pamatu grįstą liberalų partiją, kuri ilgainiui privalėtų įsitvirtinti kažkur tarp socialdemokratų ir konservatorių (taigi taptų Vakarų tradicinių politinių ideologijų spektro dalimi). Vis dėlto tai atrodo sunkiai įgyvendinamas uždavinys, nes panagrinėjus pastarojo dešimtmečio liberalų istoriją pastebėsime aiškią tendenciją: jie vis skildavo į smulkesnes partijas ir nesugebėdavo sutarti tarpusavyje.
Koks tradicinių partijų likimas?
Tradicinės partijos 2000 metais susidūrė su rimtu politiniu iššūkiu - populizmu. Dvi didžiausios partijos - tuomet dar Tėvynės Sąjunga bei LSDP - pasirinko skirtingus modelius kovoje su populizmu. LSDP gavo nemenką rinkėjų paramą 2000 metų rinkimuose ir išliko įtakinga politine jėga. Kitaip nei konservatoriai.
Pralaimėję 2000 metų rinkimus konservatoriai pradėjo ieškoti fiasko priežasčių ir, panašu, prieš šiuos rinkimus jie šį tą pagaliau suvokė – TS buvo pernelyg nutolusi nuo tikrojo konservatizmo. Pradėjusi po truputi keistis, partija 2004 metais surinko didesnį balsų skaičių nei ankstesniuose rinkimuose. Prieš šiuos rinkimus ji ypač akcentavo konservatoriškas idėjas savo rinkiminėje programoje; be to, susijungė (kai kurių politologų žodžiais – ”prarijo”) Lietuvos Krikščionis Demokratus, stabilią dešiniąją jėga. Tai pastūmėjo neapsisprendusius žmones, jaučiančius simpatiją vienai iš šių partijų, balsuoti už naująjį darinį – TS-LKD.
Tuo tarpu LSDP istorija kiek kitokia. Tiek 2000-2004 metų, tiek 2004-2008 metų Seime kairieji sugebėjo išlaikyti savo politinį potencialą. Turėdami bendros politinės patirties su NS, LSDP sudarė koaliciją 2004 metais. Tai, matyt, yra prielaida, ilgainiui lėmusi NS suartėjimą su kairiosiomis pažiūromis ir tradicine LSDP partija (kai kurie NS nariai perbėgo į LSDP ją papildydami). Deja, socialdemokratai per pastaruosius aštuonerius metus nesugebėjo praplėsti savo elektorato, o tik dar labiau jį susiaurino dėl nesėkmingos politikos, kurią vykdė būdami valdžioje.
Koks bus tolimesnis šių partijų likimas? Viena vertus, LSDP neabejotinai turėtų imti pavyzdį iš TS-LKD – reikia plėstis. Be abejo, plėstis yra kur. Pirmiausia po šių rinkimų atsiras partijų, kurios turės vos keletą vietų Seime, jei išvis turės. Tad LSDP privalo visas bent kiek „kairuoliškesnes" partijas patraukti į savo pusę. Jie sėkmingai pavertė Naująją Sąjungą nuosaikesne partija; po šių rinkimų, NS politinis vaidmuo bus vos visiškai blankus, taigi atsiranda puikus šansas šią partiją akumuliuoti. Tas pat pasakytina apie valstiečius liaudininkus. Nors ši partija turi žinomų veidų (Navickas, Prunskienė, Vaitiekūnas), patraukus šias asmenybes į savo pusę, paskui jas sektų ir visa partija.
Panašus požiūrio turėtų laikytis TS-LKD. Sveikintina, kad jie turi dominuojančią poziciją tarp dešiniųjų partijų. Bet čia nereikėtų sustoti. Sekantis būtinas žingsnis - plėtra į centro dešinę. LRLS ir LiCS yra vieni iš galimų taikinių. Sąlyga, kurią išdėsčiau apie valstiečius liaudininkus, tinka ir LiCS partijai. Liberalcentristai netolimoje ateityje neturės lemiamos įtakos politiniame ringe, tad bus priversti ieškoti stipresnių globėjų, kurie galėtų padėti išsilaikyti. Šios partijos asmenybės neturi pakankamo autoriteto išlaikyti partiją stiprią, tai įrodo ir rinkimų rezultatai. Logiška, kad jie arba išnyks, arba asimiliuosis.
Populizmo dominavimas, o gal - populizmo pabaiga?
Šiuo metu, kol dar nėra aiškūs galutiniai vienmandačių rezultatai, kurie paaiškės antrajame ture, dominuojančią poziciją Lietuvos Seime užimtų populistai – „darbiečiai", „tvarkiečiai", „šoumenai". Tai tarsi turėtų pabrėžti rimtą ideologinę skirties kairė-dešinė krizę, bet tai tik skuboto mąstymo išvada. Kodėl? Panagrinėkime 2000 bei 2004 metų rinkimus.
Galime teigti, kad 2000 metų rinkimuose dalyvavo dvi populistinės partijos: Lietuvos liberalų sąjunga (LLS) ir Naujoji sąjunga(NS). Pirmoji Seime gavo 33 kėdes, o antroji - 29. Dar po ketverių metų vykusiuose rinkimuose atsirado nauja politinė jėga – Darbo partija, o LLS suskilo į keletą partijų, tarp kurių tiesioginė ir didžiausia jos įpėdinė – “Tvarka ir Teisingumas”. „Darbiečiai" gavo daugiausiai balsų ir sudarė 39 politikus jungiančią frakciją, tuo tarpu “Tvarkos ir Teisingumo” įtaka gerokai sumažėjo – jų Seime beliko 11 (tiek pat kėdžių, beje, gavo ir Naujoji Sąjunga, nors tuo laikotarpiu jos jau nebepriskirčiau prie populistų, kadangi jie ideologiškai suartėjo su socdemais). Šiandieninis vaizdas - dar labiau pasikeitęs. „Darbiečių" kardinaliai sumažėjo, „tvarkiečių" išliko maždaug tiek pat, tuo tarpu Tautos prisikėlimo partija gavo solidžią paramą iš rinkėjų ir įsitvirtino populistinių partijų lyderės pozicijoje. Ką tai reiškia?
Pirmiausia tai, kad populistinių partijų populiarumas išliko beveik nepakitęs. Populistai išliko ir, ko gero, išliks įtakingi politinėje plotmėje dar ilgą laiką. O jų naudojamas populiarumo išlaikymo mechanizmas yra iš tiesų vertas dėmesio. Partijos skaidosi, vidine kiekybine išraiška jos mažėja, bet išoriškai jų skaičius lieka nepakitęs. T.y.: 2000 metais populistinių partijų buvo dvi ir jos Seime turėjo 61 balsą, 2004 metais populistinių partijų jau trys ir jos išlaiko tiek pat balsų, o šiemet tos partijos keturios, iš kurių viena nepatenka į Seimą, o kitos dvi vis tiek išlaiko panašų skaičių „seimūnų".
Summa Summarum
Vienintelis kelias populistinei politinei bendruomenei išlaikyti savo įtaką – atsinaujinti, o tai reiškia priimti į savo tarpą naują populistinę partiją. Populizmas vadovaujasi „šios akimirkos" skambiausiu šūkiu, o „po šios akimirkos" ateina nauja, kuriai jau netinka ankstesnysis šūkis, tad arba partija priversta tiesiog išnykti, arba užleisti savo pozicijas kitai panašaus pobūdžio jėgai. Partijų daugėja, senųjų įtaka gerokai sumenksta ar apskritai nunyksta, mat jos užleidžia turėtas pozicijas naujosioms jėgoms. Savo ruožtu šios atlieka tą patį procesą kaip ir ankstesniosios. Šiuos mano teiginius geriausiai iliustruoja tai, jog LLS visiškai susiskaidė, populizmo karūną perdavė Darbo partijai, kuri per šiuos rinkimus liko „nuvainikuota" Tautos
Prisikėlimo partijos.
Kaip atrodytų toks procesas ilgalaikėje perspektyvoje? Svarstydamas šį klausimą savo pamąstymus pagrįsiu populizmo bangavimo modeliu, kurį ką tik pateikiau. Tad jei dvi tradicinės partijos nesugebės perimti stabiliai dominuojančių pozicijų kairės-dešinės skirtyje, mūsų šalies politinė arena bus priversta gyventi „ant tokių populizmo bangavimų" dar ilgą laiką. Bet jei šios partijos visgi sugebės įsitvirtinti ir praryti smulkesnes tradicines partijas, tokiu atveju joms bus nesunku akumuliuoti, sunaikinti ir pašalinti vieną po kitos mažėjančias, bet išoriniu skaičiumi didėjančias populistines partijas.
Autorius yra Visuomeninio jaunimo klubo narys
