Simona PUŽAITĖ
Šiaulių pėsčiųjų bulvare ausį kutena muzikos garsai. Ant suoliuko ties Kaštonų alėja prisėdęs akordeonu groja savamokslis muzikantas Stasys Barauskas. Ketvirtoje klasėje į rankas paėmęs muzikos instrumentą po trijų dienų jis jau grojo vestuvėse.
Groja gatvėje
„Groti išmokau iš tėvo. Be muzikos gyventi negaliu – pats atsipalaiduoju ir žmones palinksminu“, – pasakoja apie save muzikantas. Šešiasdešimtmetis vyras sako grojantis 40 metų.
„Daugiausia groju senovines melodijas, o pagyvenę žmonės to pasiilgsta. Kartais net šoka. Malonus laiko praleidimas“, – patikina. Praeiviai muzikantą giria, padėkoja.
Nors žmonės prašo ateiti kasdien, dažniausiai S. Barauskas gatvėje groja trečiadieniais per blusų turgų, turgaus dienomis – šeštadieniais.
„Kartą moteris atėjo, sako, ačiū, kad mane prikėlei – jau Ginkūnuose išgirdau, kaip grojat. Į turgų būčiau pavėlavusi, jei ne jūs“, – juokiasi Stasys.
Gražiausios – auksinės vestuvės
Muzikantas S. Barauskas grojo Šiaulių esperantininkų klube „Rūta“, tremtiniams, jį žmonės samdo linksminti vestuvėse. Festivalyje „Ant rubežiaus“ parodė savo talentą valdyti bandoniją.
Ketvirtoje klasėje jam muzikantas tėvas iš Tauragės nupirko akordeoną. Šiek tiek pasimokęs, popiet jau sugrojo valso melodiją, o po trijų dienų kartu su tėvu muzikavo vestuvėse.
Savamokslis muzikantas nepažįsta natų, o groti mokėsi iš kasečių, vėliau – kompaktinių diskų. Jei baliuje išgirsta patikusią naują melodiją, ją stengiasi namie atkartoti.
Stasys svarsto – prastų vestuvių jam neteko matyti, nes šventėje visi būna gerai nusiteikę.
„Matai meilę, gražu pažiūrėti. Tik gaila, šiais laikais pagyvena mėnesį, kitą ir skiriasi... Jauniems žmonėms visas gyvenimas lovoje, o čia reikia duoną užsidirbti, – sako muzikantas. – Man net širdį suskausta, kada matau senukų porą už rankų susikibusią einančią iš bažnyčios. Įsivaizduojate, kokia meilė?“
Mieliausia muzikantui groti auksinėse vestuvėse. Vyras neslepia, pats yra išsiskyręs, todėl jam patinka, kad kiti sugeba ilgai santuokoje gyventi.
Kartą per vienas auksines vestuves Stasys grojo su bičiuliu saksofonininku. „Sustojo visi autobusai, kai mes užgrojome maršą“, – prisiminė epizodą.
Jaunimas nori kitokios muzikos
Muzikantas pastebi, kad jaunimas nenori akordeono – jiems reikia sintezatoriaus, kurį jis „jonika“ tebevadina. „Išgirdę kuo groju, kiti sako: ačiū, nereikia. Bet „jonikos“ gamtoje nesinešiosi, o su akordeonu – laisvai“, – pasakoja Stasys.
Jis sako, kad šiuolaikinė muzika netinka pagyvenusiems žmonėms, o jaunimui netinka jo muzika. „Nenorėčiau, kad mano muzika išnyktų kartu su manimi“, – svarsto Stasys. Čia pat sugroja šiuolaikinę melodiją.
Per gyvenimą iki pensijos S. Barauskui teko dirbti apsaugininku, gamyklose, statybose, o muzika visą laiką buvo pomėgis. Vyras kilęs iš Viduklės miestelio Raseinių rajone.
Išsiskyręs su žmona jis nutarė persikraustyti į Šiaulius: „Mane nuo skausmo išgelbėjo tik muzika“.
