Ryte Vilniaus rotušėje prasidės Vilniaus universiteto ir sostinės savivaldybės organizuojama konferencija, kurioje bus aptariamas V. Adamkaus politinis ir visuomeninis palikimas, jo vaidmuo stiprinant Lietuvos tarptautinius santykius bei šalies vietą Europoje.
Renginyje dalyvaus buvę Lenkijos ir Ukrainos prezidentai Aleksandras Kwasniewskis ir Viktoras Juščenka, Lietuvos ir užsienio politikos, diplomatijos bei akademinės bendruomenės atstovai.
Konferencijoje pranešimą skaitys profesorė Irena Vaišvilaitė, taip pat vyks diskusijos apie prezidentų diplomatiją, naujosios Europos kūrimą ir V. Adamkaus prezidentavimo laikotarpį.
Tuo metu Kaune popiet Studentų skvere, prie Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus, vyks muzikinis sveikinimas, kurio metu skambės Emeriko Gailevičiaus „Prezidento maršas“.
Koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ inicijuotą kūrinį atliks Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“, vadovaujamas dirigento Giedriaus Vaznio, ir ansamblio „Ainiai“ solistas Vygantas Bemovas.
Vakare Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Vilniuje vyks iškilminga prezidento šimtmečio šventė.
Prie jubiliejaus minėjimo prisidės ir Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Antradienį jos didžiajame ekrane bus rodomos V. Adamkaus gyvenimo ir veiklos fotografijos, o bibliotekos pastato kolonos nušvis Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis.
V. Adamkus gimė 1926 metų lapkričio 3 dieną Kaune. Lietuvos prezidento pareigas jis ėjo 1998–2003 ir 2004–2009 metais.
Šimtmetį minintis Valdas Adamkus – prezidentas, atvėręs Lietuvai duris į pasaulį
Antradienį kadenciją baigusiam prezidentui V. Adamkui minint šimtmečio jubiliejų, kartu dirbę politikai jį prisimena kaip vakarietiškos politinės kultūros etaloną, vedusį Lietuvą į Europos Sąjungą (ES) ir NATO.
Tuo metu artimi bičiuliai pabrėžia V. Adamkaus ir prieš kelerius metus mirusios jo žmonos Almos paprastumą, nuoširdumą ir gebėjimą išlaikyti artimus santykius net ir po daugelio metų.
„Jie niekada nesipūtė, kad yra kažkuo ypatingi. Jie – tokie žmogiški žmonės“, – BNS prisiminimais dalijosi operos solistė, Adamkų bičiulė Birutė Vizgirdienė.
100 metų jubiliejų minintis V. Adamkus gimė 1926 metais Kaune, o 1944-aisiais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją.
Po penkerių metų jis emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), kur įgijo statybos inžinieriaus specialybę, ėjo aukštas pareigas federalinėje Aplinkos apsaugos agentūroje ir aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, V. Adamkus vadovavo Stasio Lozoraičio prezidento rinkimų kampanijai, o 1998 metais pats buvo išrinktas Lietuvos vadovu.
Prezidento pareigas jis ėjo dvi kadencijas – 1998–2003 ir 2004–2009 metais. Pirmosios metu Lietuva užbaigė derybas dėl narystės ES ir sulaukė kvietimo prisijungti prie NATO, o 2004 metais tapo abiejų organizacijų nare.
„Buvo pats reikalingiausias“
Pirmąją V. Adamkaus kadenciją prezidento patarėjo pareigas ėjęs kultūrologas Darius Kuolys sako, kad šalies vadovui pavyko įgyvendinti vieną ambicingiausių savo politinių siekių – padėti Lietuvai įsitvirtinti Vakarų organizacijose.
„Laimėjęs prezidento rinkimus, gavęs tautos pasitikėjimą, 1998 metų vasarį, inauguracijos dieną, jis ir Seime, ir Katedros aikštėje paskelbė, kad jo siekis yra atvesti Lietuvą į Europos Sąjungą ir NATO per savo kadenciją. Tai labai ambicingas uždavinys ir V. Adamkui tai pavyko padaryti“, – BNS teigia D. Kuolys.
„Vakarų sostinėse dėl V. Adamkaus siekių buvo nemažai abejonių, bet jam pavyko sutelkti skirtingas partines jėgas, užsienio partnerius ir pasiekti šio strateginio tikslo. Tas Lietuvos sugrįžimas į Vakarus iš tikrųjų yra tam tikras lūžis šalies istorijoje“, – nurodo jis.
Anot D. Kuolio, prezidentas suprato, kad narystei Vakarų organizacijose būtini ir pokyčiai šalies viduje – politinis susitarimas, reformos bei kova su korupcija.
Buvęs premjeras Gediminas Vagnorius pabrėžia, jog 2000-ųjų priešaušryje V. Adamkaus politinė figūra buvo pati reikalingiausia neseniai nepriklausomybę atkūrusiai valstybei.
„V. Adamkus tuo metu, manau, Lietuvai buvo pats reikalingiausias kaip prezidentas, jo dėka Lietuva turėjo labai stiprų Amerikos administracijos palaikymą, kadangi jie matė jį kaip žmogų, vertinantį vakarietiškas tradicijas, mentalitetą, ir Amerikai Lietuva buvo labai patogi partnerė. Tai yra didžiulis nuopelnas“, – pabrėžia buvęs Vyriausybės vadovas.
„Jis labai didelį nuopelną atliko palaikydamas kontaktus su NATO valstybėmis, jis turėjo autoritetą. (...) Manyčiau, kad jį reikėtų laikyti vienijančiu prezidentu, iš kurio veiklos pavyzdžio turėtų semtis ir būsimi prezidentai. Manau, kad jis labai gerai atliko savo pareigas“, – teigia jis.
Seimo narys Artūras Zuokas sako, kad V. Adamkus Lietuvos politikoje sukūrė kitokį požiūrį į valdžią ir jos santykį su žmonėmis.
Buvęs Vilniaus meras su prezidentu susipažino 1993-aisiais, kai V. Adamkus vadovavo Stasio Lozoraičio prezidento rinkimų kampanijai, po kelerių metų pačiam A. Zuokui teko burti aktyvius žmones ir su jais skatinti V. Adamkų dalyvauti rinkimuose. Taip palaipsniui užsimezgė ir artimesnis judviejų santykis.
„Jis tikrai buvo vakarietiškas prezidentas posovietinėje Lietuvoje, tai yra faktas. Ir jo visa politika, kryptis labai gerai buvo atliepta ir politinių partijų, kurios visos taip pat sutarė, kad mes turime tapti Europos Sąjungos nariais, siekti narystės NATO“, – prisimena A. Zuokas.
Vis dėlto 1998 metų prezidento rinkimuose V. Adamkui pralaimėjęs buvęs Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pabrėžia, kad šalies integracija į Vakarų organizacijas buvo ne tik prezidento, tačiau bendras visų tuo metu veikusių Lietuvos politikų nuopelnas.
„Tą darėme visi kartu. Negaliu išskirti, kad vienas žmogus kažką daugiau ar mažiau nuveikęs. (...) Tai buvo vieninga tokia veikla, ir aš manau, dėl to ir tie rezultatai yra tokie“, – pabrėžia dabar advokatu dirbantis A. Paulauskas.
Tikėjo moralia ir žmoniška politika
D. Kuolys V. Adamkų vadina kultūriniu liberalu, kurio politines nuostatas formavo išeivijos intelektualų judėjimas „Santara-Šviesa“.
„Santara-Šviesa“ tikėjo morale politikoje. Kaip sakė Vytautas Kavolis, tai buvo švelnių rankų politika, humaniška politika, žmoniška politika, (...) žmogų gerbianti, susitarimais, dialogu grįsta politika. V. Adamkus buvo tos grupės žmogus“, – teigia jis.
Pasak kultūrologo, V. Adamkus savo veikla demonstravo, kad net ir politinėse kovose galima išsaugoti pagarbą žmogui.
„Jis liudijo, kad garbinga, morali politika yra galima. Jis rodė, kad galimas socialinis jautrumas, pagarba žmogui, bent jau galimas žmogaus nežeminimas politinėse kovose, grumtynėse, pagarbus santykis su žmonėmis. (...) Tai nebuvo poza, tai nebuvo imitacija, nebuvo vaidyba“, – sako D. Kuolys.
Pasak A. Zuoko, iš JAV į Lietuvos politinį gyvenimą sugrįžęs V. Adamkus įnešė gaivų objektyvaus požiūrio gūsį.
„V. Adamkaus atsiradimas Lietuvos politikoje buvo kaip tas didelis akmuo, įmestas į Lietuvos kūdrą, kurioje visi buvo suaugę dumbliais“, – aiškina politikas.
A. Zuokas V. Adamkų vadina visos Lietuvos prezidentu, kuris siekė vienyti visuomenę.
„Jis išlaikė labai aiškų solidumą ir tikrą prezidentinį statusą. (...) Jis atstovavo, jungė, pagal visas galimybes siekė būti visiems teisingas. Ir, mano manymu, tikrai tą gerai darė“, – sako jis.
G. Vagnorius taip pat akcentuoja V. Adamkaus pagarbą kitų valstybės institucijų įgaliojimams.
„Jis nebandė diktuoti Vyriausybės veiklos, kas dabar pastaruoju metu vyksta (...). (Yra – BNS) nesiliaujantys ginčai tarp prezidento, Vyriausybės, parlamento. (...) V. Adamkus pagrindinį dėmesį sutelkė užsienio politikai. Ir turiu pasakyti, kad vykdė labai sėkmingai užsienio politiką“, – teigia jis.
Garbingas konkurentas netapo priešu
1997–1998 metų prezidento rinkimuose su V. Adamkumi varžęsis A. Paulauskas prisimena jį kaip garbingą oponentą, kuris rinkimų kampanijos metu nesiekė menkinti savo konkurentų.
„Buvome oponentai, pirmą kartą susitikome prezidento rinkimuose 1997–1998 metais. (...) Jis tikrai juodų technologijų nenaudojo. Jis niekada asmeniškai nevartojo jokių įžeidžiančių argumentų, pristatinėjo savo programą, savo nuostatas. Ko negaliu sakyti apie kitus oponentus“, – BNS sakė buvęs Seimo pirmininkas, 2004 metais laikinai ėjęs ir prezidento pareigas.
Pasak A. Paulausko, vėliau jam tapus Seimo pirmininku, santykiai su V. Adamkumi tapo artimesni, abu politikai kartu sprendė valstybės reikalus.
Buvęs Seimo pirmininkas V. Adamkų apibūdina ir kaip komandos žmogų: „Pas jį toks sportinis charakteris, juk plaukiodavo kiekvieną rytą prieš darbą, jis mėgdavo būti komandoje. Nepastebėjau, kad būtų susikoncentravęs į savo asmenybę (...) neturėjo noro pasipuikuoti, bendrai siekė tikslo.“
G. Vagnorių ir V. Adamkų siejo ne tik bendras darbas, bet ir vienas ryškiausių pirmosios prezidento kadencijos politinių konfliktų.
1999 metų balandžio 19 dieną V. Adamkus pareiškė nepasitikėjimą aštuntosios Vyriausybės premjero pareigas ėjusiu G. Vagnoriumi. Tai jis padarė po to, kai G. Vagnorius „praktiškai uždraudė“ muitinės vadovui Stasiui Stažiui atvykti į pasitarimą su prezidentu.
Prezidentas tai vadino sovietinės nomenklatūros palikimu, kaltindamas premjerą siekiu kurti „paklusnių pavaldinių visuomenę“. Balandžio 30-ąją G. Vagnorius atsistatydino.
Vis dėlto praėjus beveik trims dešimtmečiams G. Vagnorius mano, kad nepasitikėjimas juo nebuvo asmeninė V. Adamkaus iniciatyva.
„Juo labiau kad aš ir pats teikiau parlamentui pasitikrinti pasitikėjimą ir gavau didžiulį parlamento pasitikėjimą, – BNS sako G. Vagnorius. – Buvo didelis nesutarimas po mums nesėkmingų prezidento rinkimų su tuometiniu Seimo pirmininku, profesoriumi Vytautu Landsbergiu. Ir, be abejo, tos iniciatyvos, deja, atėjo iš jo.“
„Ir antrą kartą teikiant nepasitikėjimą, kiek aš žinau, V. Adamkus netgi priešinosi tokiai pakartotinai iniciatyvai dėl nepasitikėjimo, bet paskui aš pats jau ėmiausi žingsnių, kad galėčiau pasitraukti, nes neįmanoma dirbti valdančioje koalicijoje, kai nėra sutarimo su partijos lyderiais“, – prisimena jis.
Nepaisant tuometės politinės krizės, buvęs premjeras sako su V. Adamkumi išlaikęs gerus asmeninius santykius. Kol leido prezidento sveikata, jie susitikdavo renginiuose ir asmeninio pobūdžio vakarienėse.
G. Vagnoriaus teigimu, prezidento pareigas pradėjęs eiti kaip Lietuvos visuomenei mažiau pažįstamas politikas, V. Adamkus ilgainiui tapo istorine politine asmenybe.
Su V. Adamkumi susipykti – neįmanoma
Vienas artimiausių V. Adamkaus draugų R. Mieželis pasakoja su būsimuoju prezidentu susipažinęs po Antrojo pasaulinio karo Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje. Vėliau abu išvyko į JAV, kur jų draugystė tik sustiprėjo.
V. Adamkus Ilinojaus technologijos universitete studijavo statybos inžineriją, o R. Mieželis – Ilinojaus universiteto Čikagos skyriuje verslo administravimą.
„Mūsų šeimos pradėjo bendrauti artimai, pradėjau dirbti Čikagoje, o jis pradėjo dirbti JAV penktojo regiono Aplinkos apsaugos agentūroje. Tuo pačiu laiku vyko įvairios lietuviškos iniciatyvos, jas pradėjome lankyti“, – BNS pasakoja R. Mieželis.
Buvusį prezidentą jis vadina „fantastišku žmogumi“ ir pabrėžia, kad per visą gyvenimą nebuvo nė vieno atvejo, kai jiedu būtų susipykę ar vienas prieš kitą pakėlę balsą.
Pirmąją V. Adamkaus kadenciją prezidento vyriausiuoju patarėju dirbęs R. Mieželis sako, kad su juo buvo lengva ne tik draugauti, bet ir dirbti.
„Buvo daugybė projektų, idėjų, bet niekada nebuvo blogo momento, kad tai liestų mūsų asmeninius santykius. Jis labai geras vadovas. Tuo metu daug dirbome prie to, jog Lietuva būtų priimta į NATO organizaciją ir taip pat įstotume į Europos Sąjungą“, – sako jis.
Tuo metu operos solistė B. Vizgirdienė su būsimuoju prezidentu susipažino prieš šešis dešimtmečius Los Andžele. Taip užsimezgė glaudūs Adamkų ir jos bei vyro Rimtauto Vizgirdos šeimų santykiai. Ji akcentuoja, kad prezidentas pakeitė ir Lietuvos matomumą pasaulyje.
„Kaip prezidentas visų pirma jis buvo žmogus, kuris užjautė kitus, kuris buvo labai atviras. Tuo laiku, kai jis pradėjo vadovauti Lietuvai, ne visi buvo tokie atviri, ir tai yra labai suprantama. Jis tiesiog atidarė Lietuvai duris į visą pasaulį“, – sako ji.
B. Vizgirdienė pamena, kad V. Adamkui tapus prezidentu, jis ragino bičiulius grįžti į Lietuvą ir prisidėti prie nepriklausomybę atkūrusios valstybės stiprinimo.
„Kai jis tapo Lietuvos prezidentu, atsimenu, mus paragino grįžti į Lietuvą, nes turime padėti atsistoti Lietuvai ant kojų“, – sako ji.
Mėgo cepelinus, vyną ir pokalbius apie Lietuvą
A. Zuokas prisimena ne tik V. Adamkaus politinę veiklą, bet akcentuoja ir prezidento paprastumą, žaismingumą bei humoro jausmą.
V. Adamkus su žmona yra ir A. Zuoko sūnaus krikštatėviai. Pasak politiko, tokį sprendimą jį paskatino priimti pasakojimas, kad paties V. Adamkaus krikštatėvis buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras.
„Kai mums gimė sūnus, tiesiog paklausiau V. Adamkaus, ar jis galėtų priimti pasiūlymą ir padaryti garbę man ir mano sūnui, pratęsti tą istoriją, kokią jis turėjo savo gyvenime. Jis mielai sutiko. Tai va taip ir įvyko“, – aiškino A. Zuokas.
Politikas prisimena ir mėgstamą V. Adamkaus kokteilį, kuriuo jis kartais vaišindavo svečius.
„Jis pasiūlydavo vyno taurę arba savo mėgstamą kokteilį viskio pagrindu – viskis, sausas martinis ir alyvuogė. Tai firminis jo kokteilis, kurio jis niekada neatsisakydavo, tačiau ir nepiktnaudžiaudavo“, – prisimena A. Zuokas.
Tuo metu R. Mieželis pasakoja, kad su V. Adamkumi anksčiau dažnai susitikdavo jo bute Vilniaus Stiklių gatvėje. Abiem bičiuliams patinka cepelinai ir raudonas vynas.
Pastaruoju metu dėl sveikatos problemų draugai bendrauja tik telefonu, tačiau, pasak R. Mieželio, net ir po daugelio dešimtmečių jų pokalbiuose svarbiausią vietą užima Lietuva ir jos ateitis.
„Mes visuomet kalbame apie politiką, Lietuvą, kas turi būti daroma. Jam visą gyvenimą rūpėjo, rūpi ir rūpės Lietuva“, – tvirtina jis.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
