Vakarėlis baigėsi viešbutyje, o kaip pateko, net neprisimena – mergina ryžosi papasakoti šokiruojančią istoriją

Pirmadienį vykusioje konferencijoje apie seksualinį smurtą naudojant prievartos narkotikus, aptartos rekomendacijos, kaip užtikrinti pagalbą nukentėjusiesiems. Parlamentarai, politikai bei visuomenininkai dalinosi skaudžiomis istorijomis ir pažymėjo, kad dabartinė seksualinio smurto naudojant psichoaktyviąsias medžiagas statistika neatspindi esamos situacijos.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Smurtas artimoje aplinkoje: orderiai nuo tragedijų neapsaugo, norima griežtinti įstatymus

Žiaurus Arūno išpuolis prieš seserį: trankė kumščiais, rovė plaukus, spardė gulinčią

Po darbo šventės atsibudo viešbutyje

Nacionalinio informacijos apie seksualinį smurtą centro „Prabilk“ vadovė Dalia Puidokienė papasakojo, kaip į ją kreipėsi moteris, nukentėjusi nuo prievartavimo narkotikų.

„Su kolegomis šventė darbo vakarėlį kavinėje ir atsibudo viešbutyje. Kai aš jos paklausiau, kokiame viešbutyje atsibudo, ji atsakė, kad nepamena: „Negaliu pasakyt kokioje vietoje, koks pavadinimas.“ Ir ką mes jai galime padėti? Ji pas mane atėjo praėjus mėnesiui. Ką aš galiu padėti – ko gero, tik konsultuoti“, – pasakojo D. Puidokienė.

„Prabilk“ centro vadovė pasakojo, kad smurtą patyrusi moteris abejojo, ar verta kreiptis į policiją. Moteris tikėjo, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą, jį policiją nutrauks.

„Tai yra didžiulė trauma. Moteris išsilavinusi, medikė, supranta daug dalykų, bet atsitiko taip kaip atsitiko. Didžiulė kaltė, gėda kam nors pasakyti“, – pasakojo D. Puidokienė.

Žiba: kreipėsi 800 moterų, jauniausia auka – 4 metų

Konferencijoje patirtimis dalinosi nuo seksualinio smurto prieš dešimtmetį nukentėjusi visuomenininkė Vita Žiba. Visuomenininkė ir aktyvi seksualinio smurto prevencijos iniciatyvų palaikytoja pažymėjo, kad žmonės vis dar nejautriai reaguoja į seksualinio smurto aukų istorijas.

Pasak jos, neretai laikomasi nuomonės, kad moterims nereikėtų lankytis viešose vietose, jei šios nenori būti prievartaujamos.

„Kai tai įvyko, net nebuvo minties kreiptis [pagalbos]. Aš iš karto kaltinau save, nes mūsų visuomenėje buvo [manoma], kad „ jeigu išėjai į miestą, bent vieną kokteilį išgėrei savo noru, visa tai, kas tau vėliau buvo padaryta – tavo kaltė“ – dalinosi V. Žiba.

V. Žiba papasakojo, kad pradėjus dalintis seksualinio smurto istorijomis, į ją kreipėsi šimtai moterų.

„Man parašė virš 800 moterų, kurios patyrė seksualinę prievartą“, – kalbėjo komikė.

V. Žiba pažymėjo, kad patarimai „neiti iš namų“, jei moterys nenori patirti prievartos, neatspindi esamos situacijos. Pasak jos, dauguma aukų, kurios dalinosi savo istorijomis, patyrė prievartą namuose.

„Dauguma prievartos atvejų buvo namuose – iš senelių, iš tėčių, pusbrolių. Jauniausia auka, kuri buvo išprievartauta, buvo ketverių metukų. Negalime kalbėti, kad visuomenė pasikeis“, – kalbėjo V. Žiba.

Policija reaguoja kaip į sunkų nusikaltimą

Konferencijoje kalbėjusi Lietuvos kriminalinės policijos biuro atstovė Viktorija Jekimovienė pabrėžė, kad Lietuvos policija į seksualinį smurtą reaguoja kaip į sunkų nusikaltimą.

„Seksualinis smurtas naudojant psichiką veikiančias medžiagas mums visiems gerai žinomais prievartos narkotikus įgauna dar pavojingesnę formą, kuomet patiriamos ne tik fizinės ir psichologinės pasekmės, bet ir abejojama įvykių prisiminimais.

Dėl to dalis nusikaltimų gali likti nepranešti, o pagalba pasiekiama per vėlai. Tokiu atveju svarbus ne tik policijos reagavimas, bet ir savalaikis medicininis ištyrimas, mėginių paėmimas, jų saugojimas ir fiksavimas“, – kalbėjo V. Jekimovienė.

Pasak kriminalinės policijos biuro atstovės, nukentėjusieji turėtų žinoti, jog kreiptis pagalbos verta kuo anksčiau.

„Norime pasakyti, atsakomybė tenka smurtautojui, ne nukentėjusiam asmeniui. Norime pabrėžti, kad net jei toksikologinio tyrimo metu nenustatoma konkreti medžiaga, savaime nereiškia, kad seksualinio smurto nebuvo. Visada vertinama nustatyto aplinkybių visuma“, – sakė V. Jekimovienė.

Daugiau nei pusė ikiteisminių tyrimų nutraukti

„Ribologijos“ bendraįkūrėja, sociologė ir seksologė Reda Jureliavičiūtė pažymėjo, kad 2024 metais buvo pradėta 13 ikiteisminių tyrimų dėl įtariamo seksualinio smurto naudojant psichoaktyvias medžiagas. Pasak R. Jureliavičiūtės, ši statistika neatspindi realios situacijos.

„Mes nežinome tikrųjų skaičių, nes nežinome, kiek žmonių kreipėsi pagalbos, kiek jos negavo, kiek neatpažino, kiek sistema negalėjo padėti – mes tų skaičių neturime. Yra trylika atvejų, kurie pateko į statistiką, septyni iš jų buvo atmesti – tai yra daugiau negu pusė.

Šitas nusikaltimas yra vis dar nematomas. [...] Šiai dienai žmogus turi būti savo bylos tyrėju, ieškoti, tirti ir galvoti, ką daryti ir kur kreiptis pagalbos. Taip neturėtų būti, nes sistema turėtų pasirūpinti žmogumi“, – kalbėjo R. Jureliavičiūtė.

Pasak R. Jureliavičiūtės, apklausus sveikatos priežiūros specialistus, paaiškėjo, kad didžioji dalis jaučiasi nepasirengę teikti pagalbą asmeniui, patyrusiam seksualinį smurtą naudojant psichoaktyvias medžiagas.

Skaičiai neparodo tikrojo problemos masto

Pirmadienį Seime surengta konferencija „Tyla nesaugo: rekomendacijos dėl pagalbos seksualinio smurto naudojant privartos narkotikus atvejais“. Pažymima, kad seksualinio smurto naudojant prievartos narkotikus atveis Lietuvoje nukentėjusieji vis dar susiduria su pagalbos sistemos spragomis – prarandami svarbūs įrodymai, pagalba ne visada suteikiama laiku, o oficiali statistika atspindi tik nedidelę dalį realių atvejų.

2024 m. buvo pradėta 13 ikiteisminių tyrimų dėl įtariamo seksualinio smurto naudojant psichoaktyviąsias medžiagas – 7 iš jų buvo nutraukti. 2025 m. tokių tyrimų skaičius išliko panašus – pradėta 13 ikiteisminių tyrimų. Šie skaičiai neparodo tikrojo problemos masto, tačiau atskleidžia, kad reiškinys egzistuoja, o efektyvus reagavimas vis dar išlieka iššūkiu.