Vaikai – ypatingos meilės vaisiai ir gyvenimo gėlės, likimo dovana ir gamtos stebuklas, džiaugsmas ir paguoda. Taip pat... bilietas, leidžiantis pirma laiko išvykti iš įkalinimo įstaigos.
Kodekso „perliukas“ kaliniams
Ne paslaptis, kad nusikaltėliui teismo nuosprendžiu paskelbtas įkalinimo laikas vėliau dažniausiai gana sparčiai sutrumpėja. Pavyzdžiui, jeigu žudikui teismas paskyrė kalėti 10 metų, gali būti taip, kad jis į laisvę sugrįš po kokių 5–6 metų, jeigu ne dar greičiau.
Nuteistuosius iš „zonos“ traukia Bausmių vykdymo kodekse numatytos kelios sąlygos. Viena iš jų – kalinčiojo turimi vaikai: nuteisti asmenys, turintys vaikų iki 7 metų arba 2 ir daugiau nepilnamečių vaikų, gali būti paleisti anksčiau laiko, atlikę trečdalį paskirtosios bausmės.
Nuteistieji šią sąlygą labai vertina – jie veržiasi vaikus matyti kasdien, nuolat būti šalia, jais rūpintis, auklėti. Tarsi tokią gimdytojo prievolę būtų suvokę tik tada, kai pateko į „zoną“.
Kalėjimų departamento duomenimis, Lietuvoje kas penktas nuteistasis turi vaikų iki 18 metų. Iš viso mūsų šalyje 2008 metais buvo beveik 1400 kalinių, kurių laisvėje laukė mažamečiai vaikai.
Tokie vaikai, jeigu kalintis tėvas ar motina įkalinimo įstaigos administraciją ir teismą atakuoja prašymais dėl ankstesnio lygtinio paleidimo į laisvę, patenka į socialinių darbuotojų akiratį. Pastarieji domisi, ar iki nusikaltimo nuteistasis deramai rūpinosi savo vaikais, ar pablogėjo jų situacija gimdytoją įkalinus, ar šis yra laukiamas savo namuose.
„Dažnėja atvejų, kai bausmę atliekantys tėvai neretai net nežino tikslaus savo atžalų skaičiaus, jų gimimo datos, gyvenamosios vietos ir panašiai“, – teigė Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė.
Kūdikis – bet kokia kaina
Dar absurdiškiau atrodo tie tėvai nusikaltėliai, kurie vaiką „įsitaiso“ jau žinodami, kad jiems gresia ilgi nelaisvės metai, arba net ir atlikdami bausmę. O paskui jie graudžiai šaukia: girdi, vaikas auga be tėvo – pasigailėkite...
Bene garsiausias toks tėtis, iš anksto pasmerkęs savo vaiką būti galvažudžio vaiku, yra 1994-aisiais mirties bausme nuteistas žurnalisto Vito Lingio žudikas Igoris Achremovas (44 m.). Šis „Vilniaus brigados“ smogikas, Lietuvoje panaikinus mirties bausmę, sulaukė švelnesnio teismo verdikto – kalėti 25 metus. Galbūt tada jis ir sumanė, kaip kalėjime praleistus metus ne tik įprasminti, bet ir pasistengti dar greičiau ištrūkti į laisvę.
I. Achremovo „korta“ buvo kalėjime pradėtas vaikelis, 2005-aisiais už grotų įregistravus santuoką su Rusijos piliete Natalija.
Šiandien mažajam Denisui Achremovui – ketvirti metukai. Mažylio vardas vis minimas jo tėvo prašymuose išleisti jį į laisvę anksčiau, negu teismo paskirta (2018-ųjų spalį). Kalinys bando sugraudinti teisėjus, primindamas apie be tėvo augantį Denisą. Tačiau tai žudiko negelbėjo jau 5 kartus (kreiptis dėl lygtinio paleidimo kaliniai gali kas pusę metų).
Beje, ne kartą teismuose buvo tik patvirtintos spėlionės, jog garsusis kalinys šeimos galva tapo dirbtinai: jis nežinojo, kur dirba jo žmona, negalėjo atsakyti, ar šeima neskursta, kiek pinigų jai skiria Vilniuje gyvenantys Igorio artimieji.
Kaip paradoksas prieš 3 metus teisme buvo pagarsintas faktas, kad I. Achremovas, kalėjime tuokart už vertimus užsidirbęs beveik 2000 litų, juos ne sūneliui paskyrė, o nusipirko šunį ir juo labai rūpinosi...
Našta, užkrauta tyčia
Viena Šeimenos seniūnijos (Vilkaviškio sav.) atsakinga darbuotoja, dėl suprantamų priežasčių nenorėjusi būti įvardinta, įsitikinusi, kad tokie tėvai, iš anksto, dar prieš gimimą, pasmerkiantys savo atžalą kalinio vaiko likimui, nusikalsta dar ir savo vaikui.
Ši darbuotoja turi artimą pavyzdį, kaip vaikelis buvo pradėtas tada, kai tėvas, Audrius Gružinskas (29 m.), laukė teismo nuosprendžio už nužudymą ir nujautė būsiant griežtą bausmę. Moteris įsitikinusi: šis vaikas žudiko šeimai reikalingas kaip lengvata siekiant kuo anksčiau sugrįžti į laisvę.
Alvito kaimo gyventojas A. Gružinskas šių metų gegužę buvo nuteistas kalėti 12 metų už dešimtmečiu vyresnio kaimyninio kaimo gyventojo nužudymą. Iki tol jis, teismo dienos laukdamas laisvėje ir augindamas 7 metukų sūnelį, su žmona pradėjo antrą vaiką.
Šiuo metu A. Gružinskas jau atlieka bausmę. Netrukus gimsiančio savo vaiko jis kol kas nematys. Tačiau vėliau, kai kalinys bus atlikęs trečdalį bausmės, tai yra „zonoje“ praleidęs 4 metus, jis galės tikėtis grįžti į namus, nes bus mažiausiai dviejų nepilnamečių tėvas.
Minėtoji seniūnijos darbuotoja mano, jog įstatymas turėtų nepripažinti kalinio vaikų kaip lengvatos siekiant laisvės, jeigu tie vaikai buvo pradėti po sunkaus nusikaltimo arba jau esant už grotų. Tiesa, seimūnai tokį įstatymą tuoj pat įvertintų kaip žmogaus teisių pažeidimą.
Kalinių meilė vaikams – trumpa
„Kalėjimas – ypatinga jausmų atkapstymo vieta, – švelniai ironizavo Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) specialistė Rūta Šaknaitienė. – Už grotų tarsi kokiu jausmų detektoriumi iš nuteistųjų giliausių širdies kampelių ištraukiama tėvystė...”
Pareigūnė berte bėrė istorijas, liudijančias vakarykščių nerūpestingų gimdytojų „atsivertimą“. Vienas žmoną nužudęs marijampolietis tik už grotų „prisiminė“ privalantis vienturčiam sūneliui atstoti ir motiną, ir tėvą, todėl nenorintį jo „zonoje“ lankyti berniuką raginte ragindavo atvykti į pasimatymus, rašydamas skundus įvairioms įstaigoms. Vaikas iki šiol tėvą „myli“ tik iš didelės baimės.
Marijampolietė Inesa S., gėrusi ir valkatavusi, irgi tik atsidūrusi Panevėžio pataisos namuose pradėjo trokšti kasdien šalia savęs turėti dukrelę. Kol kas delsiama siųsti mažylę pas mamą už grotų, nes neabejojama, kad mergytė motinai tereikalinga kaip žaisliukas, įdomesnis laiko praleidimas.
Tokia Inesa Š. savo dukrelę pamilo irgi tik tapusi kaline. Vėliau, išėjusi į laisvę, moteris keletą kartų nesėkmingai bandė būti rūpestinga mama, susilaukė dar vienos dukrelės. Šiandien abi sesutės – globos namų auklėtinės.
Už nužudymą šiuo metu kalintis Irmantas Č. vis ragina VTAS darbuotojus atsiųsti į pataisos namus charakteristiką apie jį, gerą tėvą, nes tikisi anksčiau išeiti į laisvę. „O rašyti nėra ką – prieš įkalinimą jo vaikus augino abi vaikų močiutės, – skėstelėjo rankomis R. Šaknaitienė. – Be to, turime karčios patirties teigti, kad kalinčių tėvų meilė vaikams baigiasi kone tą pačią dieną, kai jie išeina į laisvę.“
VTAS darbuotojai galėtų papasakoti dar ne vieną istoriją, kaip kaliniai tėvai, tik tikėdamiesi ankstesnio paleidimo į laisvę, skuba per teismą patvirtinti savo tėvystę (nors privalėjo tai padaryti dar prieš patekdami į „zoną“), kaip baugindami verčia žmonas ir sugyventines liudyti, jog be jų joms labai sunku išlaikyti vaikus, ir panašiai.
Kalbinti VTAS ir socialiniai darbuotojai vis kartojo, kad vaikų turintiems nuteistiesiems, kurie neva dėl to skuba į laisvę, įkalinimas galėtų būti trumpinamas tik labai ypatingais atvejais. Mat dauguma kalinių, dėl vaikų išėję į laisvę, labai greitai juos užmiršta ir toliau gyvena įprastą nerūpestingą gyvenimą.
Tik faktai:
Per 9 šių metų mėnesius Lietuvos įkalinimo įstaigose užregistruoti 22 atvejai, kai atliekantys bausmę tėvai prašyme anksčiau išeiti į laisvę nurodė neteisingą savo vaikų skaičių (pernai – 14, užpernai – 18).
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba šiuo metu susirašinėja su 13 laisvės atėmimo įstaigų dėl asmenų, turinčių vaikų, lygtinio paleidimo iš pataisos namų; nagrinėjami 36 nuteistųjų prašymai dėl lygtinio paleidimo.
Daugėja nuteistųjų, kurių šeimos įrašytos į socialinės rizikos šeimų, auginančių nepilnamečius vaikus, apskaitą: šiemet tokių šeimų jau buvo 31, pernai – 49, 2007-aisiais – 13.
Irena Zubrickienė
