o socdemai kaip visada - vieną sako, o kitą daro... Nieko nuostabaus

aš net neabejoju, kad Darbo partijos teikti kandidatai į ministrus ir viceministrus yra patys geriausi, o dėl kompetencijos - tai jau reikėtų patylėt, nes kitos partijos teikė tokius kandidatus, kurie pabuvojo be kompetencijos jau ne vienos ministerijos ministrais - ir niekam neužkliuvo. Bet Darbo partijos kandidatai turi praeit tik jiems vieniems kuriamą atranką....

Kas šiandien generuoja mūsų ekonomiką, kas šiandien pas mus uždirba valiutą? Ar 650 tūkst. pensiinio amžiaus žmonių? Ne, bet tai - mūsų žmonės ir turime jais pasirūpinti. Ar 200 tūkst. ikimokyklinio amžiaus žmonių uždirba valiutą? Ne, bet tai yra mūsų vaikai ir mes privalome jais pasirūpinti. Ar 240 tūkst. bedarbių uždirba valiutą? Ne, bet jie yra mūsų Lietuvos žmonės ir mes turime jais pasirūpinti. Ar 652 tūkst. moksleivių ir studentų uždirba valiutą? Ne, bet jie yra mūsų ateitis ir mes turime jais pasirūpinti. Ar 400 tūkst. valdininkų, valstybės ir savivaldybės įmonėse dirbančių žmonių uždirba valiutą? Ne, bet jie yra gyvybiškai svarbūs, nes tai mokytojai, gydytojai ir t.t. Ar 550 tūkst. paslaugų sferoje dirbančių žmonių uždirba valiutą? Dalis taip, bet didžioji dalis ją išveža. Niekas iš jų nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu. Bet jie visi reikalingi. Štai beveik 3 mln. žmonių ir baigėsi, o tai yra jau beveik 90 proc. gyventojų, kurie neuždirba valiutos arba nekonkuruoja vidaus rinkoje su importu. Kyla klausimas, iš kur imame valiutą? Apie 10 mlrd. litų per metus pirkdami importą - dujas, naftą, elektrą, metalą, mediena, chemines medžiagas, technologijas, techniką ir t.t. Valiutą gali uždirbti tik gamintojas, augintojas, kūrėjas, todėl, jei nesukursime strategijos, nieko gero neverta tikėtis. Valdžiai ir ekspertams apsišaukėliams nuolat reikia kalti į galvą, kad mūsų galimybės ir sėkmė susijusi su tradicinio verslo kūrimu bei gamyba. Todėl privalome kurti konkurencingą aplinką su aplinkinėmis valstybėmis. Jei taip nebūtų daroma, tai turėtų būti vertinama kaip nusikaltimas prieš Lietuvą. Jei nepasinauduosime tuo, skaudžiai pralošime. Būtent todėl yra tokia didelė valstybės skola, nedarbo lygis, emigracija ir mažos dirbančių žmonių pajamos. Viktoras Uspaskich tikrai žino, ką reikia daryti. Verslininkas bet kurioje valstybėje turi žinoti valstybės strategiją, tada tiksliai žinos, nuo ko pradėti verslą ir kur uždirbti.

Darbiečiai tikrai turi daug kompetetingų žmonių užinti aukštus postus, bet koalicijos partneriai nenori laikytis susitarimo

jei buvo susitarimas, tai jo ir reikia laikytis

Tik socialdemokratai gali daryti tvarką neatsižvelgdami į koalicijos partnerių susitarimus.

na gal nėra labai svarbu, kokios ministerijos viceministro postas atiteks DP, bet kaip partneriai vykdys koalicinę sutartį. Vieną kartą socdemai parodė, kad ne visada skaitosi su koalicijos kolegomis, tikėkimės, šįkart taip nebus.

Oficialiai ikiteisminis tyrimas pradedamas tik 2006 m., kai V. Uspaskich dėl brolio žūties išvyko į Rusiją. Noriu priminti, kad įstatymas reikalauja ikiteisminį tyrimą pradėti iš karto pabaigus rinkti duomenis, o strategiškai pasirinkta ikiteisminio tyrimo data laikoma politinio persekiojimo požymiu ir yra neteisėta.

Tai, kad aukšti šalies politikai prisidėjo prie Darbo partijos bylos atsiradimo, liudija ir beveik tiesioginis socialdemokrato, tuometinio krašto apsaugos ministro Gedimino Kirkilo prisipažinimas pokalbyje su JAV ambasadoriumi Stephen Mull. Pokalbio metu jis teigia, kad valdančiosios Socialdemokratų partijos tikslas buvo organizuoti perversmą Darbo partijos viduje: nušalinti Uspaskich nuo partijos vadovo posto ir pakeisti jį kitu. WikiLeaks dokumentai taip pat žymi, kad A. Januška buvo puikiai informuotas apie vidines derybas dėl Kirkilo Vyriausybės sudarymo.

2006 m., sugriuvus Brazausko Vyriausybei, prasidėjo kalbos dėl naujos koalicijos formavimo. Čia netikėtai atsiskleidžia tuo metu politologo TSPMI direktoriaus Raimundo Lopatos vaidmuo. Atvažiavęs į derybas dėl koalicijos į darbiečio Jono Pinskaus namus, politologas
atstovavo prezidentūrai ir bandė įkalbėti Darbo partiją palaikyti Gedimino Kirkilo kandidatūrą į premjerus mainais į tai, jog socialdemokratai į koaliciją priims ir Darbo partiją. Panašu, kad R. Lopata žinojo ir apie Darbo partijai gresiančias kratas. Pora savaičių prieš, duodamas interviu Rusijos laikraščiui, jis sakė manąs, kad Darbo partijos pirmininkas žada pasitraukti iš Lietuvos. Tuo tarpu partijos lyderis sėkmingai dirbo Lietuvoje, o nelaimė Rusijoje buvo tik priešakyje.

Tuose pačiuose NSGK paviešintuose posėdžiuose buvę saugumiečiai paliudijo, kad dar 2003 m. oponentai labai stipriai domėjosi V. Uspaskich, labai norėjo turėti jo atžvilgiu kompromituojančios medžiagos, todėl iš karto po Darbo partijos susikūrimo buvo pradėti rinkti duomenys ir kuriami dokumentai bylai.

Šiuos žodžius patvirtina ir bylos faktai — byla buvo kuriama nuo pat partijos įsikūrimo, į ją buvo infiltruojami žmonės, o pirminius duomenis apie dokumentų klastojimą Valstybinė mokesčių inspekcija gavo dar 2004 m., bet nusikaltimams nebuvo užkirstas kelias, o toliau buvo skatinama juos daryti. Infiltravimas akivaizdus net ne specialistui, nes tie žmonės, kurie klastojo dokumentus, buvo atleisti nuo atsakomybės.

Dar vienas įrodymas — 2006 m. Seime vykęs Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) posėdis. Posėdyje liudijęs buvęs VSD 4–ojo skyriaus viršininkas Kastytis Braziulis pasakojo apie Albino Januškos įtaką, jo ryšius su buvusiu KGB generolu Vladimiru Jakuninu ir norą pašalinti V. Uspaskich, būtent šį generolą A. Januška atvedė pas Prezidentą Valdą Adamkų, o šis savo ruožtu įteikė KGB generolui Lietuvos ordiną. Štai ką kalbėjo K. Braziulis: „Jis turi savo žmones Saugumo departamente, turi savo žmones Užsienio reikalų ministerijoje, turi savo žmones Prezidentūroje“. Viktoras Uspaskich šių asmenų buvo laikomas nepalankiu jų planams, todėl ketino „imtis priemonių, kad V. Uspaskich Lietuvoje neliktų“.