Neseniai skaičiau antrojo pasaulinio karo Lenkijos okupacijos istorija. Visiems žinoma, kad iš esmės mažesnė Vokiečių kariuomenė sutraiškė milijoninę lenkų kariuomenę beveik nesutikdama pasipriešinimo. Aišku buvo bandymų kontratakuoti. "Žymioji“ lenkų kavalerija kardais puolė Vokiečių tankus. Žiežirbos biro į visas puses, kai bepročių vadų pasiųsti mirti kavaleristai, kapojo Vokiečių tankų pabūklus.
Bet kelios pabūklų salvės ir lenkų karininkai drąsiai išsibėgiojo po užsienius (kurti vyriausybių tremtyje), palikdami savo karius ir tautą skerdynėms. Skaitant šią tragišką lenkų tautos chronologiją, man įsiminė viena istorija, kuomet Lietuvis Vladas Raginis (pagal Vilniaus krašto okupacines lenkų taisykles jį vadino Władysław Raginis) tarnavęs lenkų kariuomenės kapitonu, nepaliko savo dalinio, bet drąsiai ėmėsi iniciatyvos, sudrausmino jam pavaldžius lenkus ir sugebėjo ilgą laiką pasipriešinti žymiai didesnėms Vokiečių pajėgoms. Šis Lietuvis su 720 karių atlaikė 42 200 vokiečių karių ir 350 tankų puolimą. Būtent šis Lietuvis yra pripažintas lenkų didvyriu, sugebėjusiu bent iš dalies apginti milijoninės lenkų kariuomenės garbę.
Imperatorius Napoleonas yra pasakęs „Kare žymiai geriau, kai liūtas vadovauja zuikiams, nei kuomet zuikis vadovauja liūtams.“
Iš esmės visada susimąstydavau, kodėl lenkai po Rusijos imperijos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai? Nors iki pat Lietuvos ir Lenkijos padalinimo Lietuva ne tik, kad ne nusileido lenkams savo valstybės didybėje, bet iš esmės valdė ir tą pačią Lenkiją. Atsakymas atėjo stebint žiurkių gyvenimą. Žiurkės sugeba išgyventi bet kokiomis sąlygomis. Lietuviai visada buvo kariai, kurie patys viską valdė, o lenkai jau nuo Jogailos laikų buvo priversti prisitaikyti prie to, kad juos valdo Lietuviai. Iš esmės jie priprato gyventi landų ir prisitaikėlišką žiurkių gyvenimą. Būtent tas prisitaikymas ir landumas padėjo lenkams visai neblogai gyventi Rusijos imperijos sudėtyje, o tiesmukiems ir garbingiems kariams Lietuviams, toks žiurkių gyvenimas buvo lyg mirties nuosprendis. Todėl daugelis tikrų mūsų karo aristokratų žuvo arba tapo artojais, kuriuos vėliau taip išdidžiai niekšingai niekino landumo ir prisitaikėliškumo virtuozai lenkai.
Bet netgi ta aplinkybė, kad lenkai po Maskvos okupacijos išėjo stipresni nei Lietuviai, nebūtų jiems naudinga. Žvelgiant istoriškai, jeigu Lietuvis Pilsidskis nebūtų išdavęs savo tėvynės Lietuvos ir nepradėtų vadovauti Lenkijai. Tokios valstybės kaip Lenkija greičiausiai vis vien ne būtų. Na arba būtų kokios Slovakijos dydžio ir politinio svorio. Kodėl? Nes Tuchačevskio kariuomenės sustabdymas ir sunaikinimas yra būtent Lietuvio Pilsudskio karo genijaus vaisius. Lenkai patys gali tik daug ir bobiškai girtis, bet realybėje jie nei geri kariai, nei diplomatai, nei valstybės ir bendruomenės administratoriai. Viskas ką jie sugeba savo pasigyrimuose, tai Lietuvos istoriją ir karines pergales pristatyti taip, lyg tai būtų jų pergalės ir jų istoriją.
Kažkada kai aktyviai dalyvavau politiniame gyvenime, vienas profesorius „draugiškai“ pasiūlė naudoti jo pavardę ir autoritetą pasirašant politines įžvalgas ir viešo gyvenimo analitinius straipsnius. Jis sakė, aš tituluotas mokslininkas, todėl tai sudarys galimybę efektyviau įsisąmoninti tavo idėjas visuomenėje. Po to pasiūlymo susimąsčiau, kad mes gyvename kažkokioje iškreiptoje tikrovėje. Jeigu prie kokio straipsnio autoriaus pavardės pridėta koks Prof. ar Dr., tuojau pat visuomenei tai asocijuojasi su kokybiška ir naudinga informacija.
Realybėje moksliniai titulai tėra tamsių žmonių valdymo vienas iš mechanizmų. Būtent todėl 1994 metais pasirašant sutartį su Lietuvą, lenkai gudragalviškai istorinių įvykių vertinimą pasiūlė perduoti „mokslininkams“. Kai netoliaregiai Lietuviai sutiko, beliko tik technikos klausimas, kaip pamaloninti profesorių titulus nešiojančius Lietuvos istorijos formuotoju tam, kad „mokslinės“ išvados atitiktų lenkijos interesus. Užteko poros ordinų ir šiokių tokių užstalių, kad garbės spindesio apakinti mužikėliai nešiojantys profesoriaus titulus, visai visuomenei pradėtų autoritetingai aiškinti, kad jokios Vilniaus okupacijos ne buvo, o buvo „pilietinis karas“. Būtent ši mužikiška profesūra įvedė kažkokią makabrišką sąvoką „naujieji Lietuviai ir senieji Lietuviai“. Pradėjo aiškinti dėl lenkų kalbos būtinumo mūsų valstybėje ir t.t.
Mes turime pagaliau atsipeikėti nuo tuščios titulų garbės spindesio ir suprasti, kad bet koks mūsų bendrapilietis, kuris myli Lietuvą ir ne tarnauja užsieniečiams, yra žymiai vertesnis nei milijonas „iššvertskūrių“ profesorių. Apie tokius išdavikus apaštalas Paulius laiške Efeziečiams sakė: Jų galas - pražūtis, jų Dievas - pilvas ir jų šlovė jų gėdoje. Jie temąsto apie žemiškus dalykus.
