Ūkininkų galvijus pjaunantys plėšrūnai pasėjo įvairių spėlionių.
„Nesumeskime visos problemos vilkams, nes dalis naminių gyvulių gali būti papjauti ir lūšių. Ateityje su lūšimis gali būti dar didesnė problema nei su vilkais. Žmogų užpulti gali nebent išgąsdinta vilkė su vilkiukais. Tuo tarpu galinga ir klastinga lūšis, susitikusi su žmogumi, gali būti neprognozuojama. Jų, įrašytų į Raudonąją knygą, šaudyti neleidžiama. Tačiau lūšių populiacija didėja," - tokia vieno didžiausių rajone Meilūnų medžiotojų būrelio vadovo, ūkininko Stasio Stačkūno nuomonė.
Meilūnų medžiotojų būrelis vienija 56 medžiotojus ir apima 18000 hektarų ploto teritorijos.
Į šio būrelio medžioklės plotus patenka Vabalninkas, Ramongaliai, Guodžiai, Šukionys, Nausėdžiai ir kiti aplinkiniai kaimai.
Būtent šių kaimų gyventojų naminiai gyvuliai šiais metais daugiausia kenčia nuo plėšrūnų.
Vilką nušauti nelengva
Meilūnų medžiotojų būrelio vadovas Stasys Stačkūnas praėjusį šeštadienį kolegoms perdavė žinią, kad galima šauti ir į pasirodžiusį vilką. Toks leidimas duotas po to, kai žurnalistai iškėlė problemas dėl gyventojų ūkius siaubiančių plėšrūnų.
Tačiau trisdešimt metų medžiojančio ir ilgametę patirtį turinčio būrelio vadovo teigimu, tikėtis, kad vilką pavyks sumedžioti greitu laiku, neverta.
„Vilkas yra gudrus. Jie slepiasi, sudėtinga nustatyti, kur gyvena, migruoja. Aplink daug miškų, krūmų. Per naktį vilkas gali nubėgti 50 kilometrų. Tad gali tekti laukti spalio mėnesio, kai prasidės varyminė medžioklė. Dabar nušauti vilką gali pavykti nebent atsitiktinai," - kalba pašnekovas.
Jis įsitikinęs, kad leidimas šaudyti vilkus turėjo būti duotas dar šį pavasarį. Trys būrelio medžiotojai jam pranešė, jog tykodami stirnos ar šerno sulaukė vilko „vizito". Tačiau, anot S. Stačkūno, šauti į juos buvo uždrausta, todėl kolegos nerizikavo.
Vilko galima patykoti, jei medžiotojų prašys pabudėti patys gyventojai.
Stirnų sumažėjo, šernai ganosi bandomis
Meilūnų būrelio medžioklės plotuose, manoma, gali būti iki 20 vilkų, neskaičiuojant jauniklių.
Kiekvienas vilkas pasižymi savo teritoriją maždaug penkių kilometrų spinduliu ir joje darbuojasi. Kitas vilkas į ją jau nelenda ir apibrėžia savąją.
S. Stačkūno įsitikinimu, Guodžių - Šukionių apylinkėse yra likę keli seni vilkai, jie ir pjauna gyvulius. Vaikai mokomi kituose plotuose.
Tačiau miškuose yra ir lūšių. Vabalninko - Raudonbalės miške, manoma, gyvena 4 - 6 lūšių šeimos.
Viena stirnos didumo lūšis neseniai buvo priėjusi prie vieno medžiotojo, net urzgė.
Medžiotojai itin daug lūšių pėdsakų sakė matę žiemą, kai buvo pasnigę.
Kad plėšrūnų populiacija išaugusi, pastebėjo ir jie patys.
Laukuose beveik nematyti besiganančių stirnų. Tai irgi ženklas, kad jos yra medžiojamos plėšrūnų.
„Vos nuėmus pasėlius jų matydavosi pulkai. Dabar nebeliko. Pasitraukė ir elniai," - pasakojo S. Stačkūnas. Kad šalia yra plėšrūnų, rodo ir tai, jog šernai vaikšto didelėmis bandomis. Vadinasi, jie vienijasi ir su kažkuo kovoja. „Būdavo, kuiliai vaikšto atsiskyrę, kiaulės atskirai su paršais. Dabar visi kartu," - kalbėjo medžiotojas.
Lūšis negali pjauti galvijų
„Lūšis - gyvūnas, vengiantis žmonių. Jis yra išskirtinai miško žvėris, nepaprastai atsargus. Į laukymes lūšis neina ir pulti naminių gyvūnų negali," - įsitikinęs Biržų rajono aplinkos apsaugos inspektorius Artūras Griška.
Anot aplinkosaugininko, tik teoriškai lūšis galėtų pulti naminį gyvulį. Bet tik tokiu atveju, jei būtų labai sena, serganti ir pati nepajėgtų pasigauti kokio nors graužiko ar paukščiuko.
O ant miške vaikštančio žmogaus urgzti, A. Griškos manymu, lūšis galėjo tik vienu atveju - jei netoliese buvo jos jaunikliai.
Lūšių medžioklė griežtai uždrausta 1979 metais, jos įrašytos į Raudonąją knygą. Manoma, kad mūsų šalyje yra apie 100 lūšių. Daugelis jų gyvena šiaurės Lietuvoje, Latvijos pasienyje.
Neteisėtai sumedžiojus lūšį gresia bauda bei gali tekti atlyginti gamtai padarytą žalą, kurios dydis gali siekti 20 000 litų.
Jurgita Vitkauskienė
