Prieš pasiūlymą svarstyti ir ratifikuoti smurto prieš moteris problemą sprendžiančią tarptautinę Konvenciją balsavo ne tik „tradicinių vertybių“ inkviziciją Lietuvoje pradėję „valstiečiai“, bet ir kur kas įvairesnė tariamai vakarietiškos Lietuvos vizijai atstovaujančių politikų rinktinė. Stambulo konvencijos aptarimui Parlamente nepritarė 15 konservatorių, šeši socialdemokratai ir trys liberalai. Po balsavimo ketvirtąją kadenciją Europos Parlamente jau besimatuojanti socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė ragino Seimą nebijoti „menamų baubų“ ir Stambulo konvenciją vis tik ratifikuoti. Ironiška, tačiau, prieš ragindama Seimą, ponia Blinkevičiūtė galėtų paraginti ir savo pačios frakcijos narius, kurie nei už Stambulo konvenciją, nei už Civilinės sąjungos įstatymą piktybiškai nebalsuoja.
Konstituciniam Teismui išaiškinus, kad Stambulo konvencijoje nėra jokių „72 lyčių“, Konvencijos nuostatos grindžiamos binarine – suprask, vyrų ir moterų – lyčių sistema, o smurtas prieš moteris laikytinas mūsų šalies Konstitucijoje įtvirtinto visų piliečių lygiateisiškumo pažeidimu, Konvencijos kritikai ir oponentai imasi naujos taktikos. Dabar jau nuolatos kartojama, kad Stambulo konvencijos Lietuvoje ratifikuoti nereikia, nes esą viskas, ką Stambulo konvencija siūlo moterims nuo smurto apsaugoti, Lietuvos nacionalinėje teisėje jau ir taip yra įgyvendinta. Ideologinių sumetimų oponuoti viskam, kas vakarietiška, apakinti oponentai nebemato to, kas vyksta po jų pačių nosimis, būtent – smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris epidemijos.
Smurto artimoje aplinkoje mastai Lietuvoje verčia krūptelėti. 2023 metais policijoje registruoti 54 tūkst. pranešimų dėl galimo smurto artimoje aplinkoje. Tai vidutiniškai apie 150 pranešimų per parą. 80 proc. nukentėjusiųjų yra moterys. Smurto artimoje aplinkoje atvejai sudaro apie 16 proc. nuo visų Lietuvoje per metus užregistruojamų nusikaltimų, o nuo apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio įsigaliojimo 2023 m. liepos 1 d. tokių orderių per nepilnus metus išduota beveik 16 tūkst. Nežinau, koks sveiko politikas, matydamas šiuos skaičius, galėtų ramiu veidu teigti, jog smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris problemos Lietuvoje nėra.
Melagingi ir pasikartojantys Stambulo konvencijos oponentų aiškinimai, menkinantys smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą prieš moteris, tampa savotiška indulgencija smurtautojams. Vietoje to, jog smogtume smurto problematikai į nasrus, bailia stagnacija ir abejonėmis ir toliau kviečiame „duoti bobai į snukį“. Girdėdamas vis garsesnius oponentų balsus, tvirtinančius, kad esminės Stambulo konvencijos nuostatos į Lietuvos teisinę sistemą jau perkeltos, išskiriu devynias Konvencijos nuostatas, kurių Lietuvoje vis dar nėra*. Stambulo konvencijos
ratifikavimas padėtų Lietuvos moterims ne tik išvengti naujų mėlynių po akimis, bet kartais padėtų apsaugoti ir jų gyvybes.
1. Lietuvos įstatymuose nėra Konvencijoje įtvirtintos „smurto lyties pagrindu“ sąvokos – ignoruojamas faktas, kad 80 proc. nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių asmenų yra moterys. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme smurtas lyties požiūriu vertinamas neutraliai, todėl užkertamas kelias sukurti efektyvų, į specifinius nukentėjusiųjų poreikius orientuotą prevencijos, pagalbos ir apsaugos mechanizmą.
2. Lietuvos baudžiamieji įstatymai nereglamentuoja visų smurto artimoje aplinkoje formų (pavyzdžiui, psichologinio, ekonominio smurto), todėl aukų apsauga tam tikrais atvejais apskritai yra neįmanoma. Stambulo konvencijoje pateiktas konkrečių nusikalstamų veikų, už kurias turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, sąrašas.
3. Lietuvos įstatymuose nėra aiškiai įvardinta, kad sutikimas atlikti seksualinius veiksmus turi būti duodamas savanoriškai ir laisva valia. Lytiniai nusikaltimai yra sunkiai atpažįstami ir įrodomi. Baudžiamosios bylos dėl atsakomybės dėl, pavyzdžiui, seksualinį smurtą artimoje aplinkoje patyrusių moterų su negalia praktiškai nėra keliamos. Stambulo konvencijoje „sutikimo koncepcija“ yra aiškiai įtvirtinta.
4. Lietuvos įstatymais nėra reglamentuotas moterų, turinčių negalią, ypatingas pažeidžiamumas smurto artimoje aplinkoje atvejais, į negalios aspektą nėra atsižvelgiama ir užtikrinant apsaugą bei pagalbą. Stambulo konvencijoje įtvirtintos nuostatos, užtikinančios ypatingą moterų, turinčių negalią, apsaugą smurto artimoje aplinkoje atvejais.
5. Smurto artimoje aplinkoje prevencija Lietuvoje yra fragmentiška ir neišsami. Lietuvos teisėsauga dirba su smurto artimoje aplinkoje pasekmėmis, o prevencinės priemonės nėra matomos kaip integrali kovos su smurtu artimoje aplinkoje ir smurtu prieš moteris dalis. Stambulo konvencija skiria ypatingą dėmesį smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris prevencijai.
6. Statistiniai duomenys apie smurtą artimoje aplinkoje Lietuvoje renkami itin fragmentiškai, jais remiantis neįmanoma formuoti efektyvios prevencijos politikos. Stambulo konvencijoje didelis dėmesys skiriamas statistinių duomenų rinkimui, kadangi dokumentą ratifikavusios valstybės įsipareigoja rinkti duomenis apie visų formų smurtą, taip pat turi remti mokslinius tyrimus šia tema.
7. Lietuvos švietimo sistemoje nėra vykdoma išsami smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris prevencija. Vietiniame prevencijos priemonių reglamentavime, lyginant su Stambulo konvencija, nepaminėta pareiga į oficialias visų lygių švietimo programas įtraukti pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikytą mokymo medžiagą apie moterų ir vyrų vaidmenis, smurtą artimoje aplinkoje ir smurtą prieš moteris dėl jų lyties.
8. Nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems asmenims teikiama kompleksinė pagalba Lietuvoje yra ribotos apimties (pavyzdžiui, pagalba teikiama tik darbo dienomis). Tuo tarpu Stambulo konvencijoje numatyta, jog pagalba (bent jau telefonu) turėtų būti teikiama 7 dienas per savaitę, 24 valandas per parą.
9. Stambulo konvencija siūlo ekspertinę ir metodinę pagalbą, tobulinant apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje mechanizmus. Neratifikavus Konvencijos, Lietuva šia pagalba pasinaudoti paprasčiausiai negali.
Tampa akivaizdu, jog Stambulo konvencijos nuostatos toli gražu nėra perkeltos į nacionalinę teisę. Taip yra todėl, kad Lietuvos įstatymai beveik išimtinai orientuoti į darbą su smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris pasekmėmis (t. y. smurto atvejis jau yra įvykęs), o Stambulo konvencija visų pirmiausia kalba apie smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris prevenciją. Tik tinkamos teisėsaugos institucijų reakcijos, efektyvios kompleksinės pagalbos nukentėjusiems ir savalaikės prevencijos simbiozė gali sustabdyti smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris epidemiją Lietuvoje. Tą patvirtina ir kitų Europos valstybių patirtis – Stambulo konvenciją šiai dienai yra ratifikavusios 38 Europos Tarybos valstybės narės. Konvencijos ratifikavimas absoliučiai daugumai Europos valstybių suteikia tinkamų įrankių spręsti smurto artimoje aplinkoje iššūkį pilna apimtimi, o ne selektyviai pasirenkant tam tikras priemones, kitas – nevykusiai ignoruojant. Nejaugi Lietuva yra kažkuo kitokia?
Per šią kadenciją padarėme nemažai reikšmingų darbų, padedančių kovoti su smurto artimoje aplinkoje ir smurto prieš moteris pasekmėmis. Nauja Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo redakcija įtvirtino apsaugos nuo smurto orderį bei sukūrė visoje šalyje veikiančių specializuotų kompleksinės pagalbos centrų tinklą. Baudžiamojo kodekso pataisomis kriminalizavome persekiojimą. Tačiau vis dar nerandame savyje jėgų pasakyti, kad vienintelis būdas išrauti smurtą su šaknimis yra veikti prevenciškai ir ratifikuoti Stambulo konvenciją. Europoje jau likome beveik „paskutiniai pagonys“ – esame viena iš penkių Europos Sąjungos valstybių (kartu su Bulgarija, Čekija, Slovakija ir Vengrija), vis dar neratifikavusių Stambulo konvencijos. Platesniame Europos Tarybos kontekste Stambulo konvenciją ratifikavo ne tik kaimyninės Latvija ir Estija, bet ir už savo europietišką raidos kryptį aktyviai kovojančios Moldova ir Ukraina.
Išsklaidžius mitus apie Stambulo konvenciją, atėjo laikas atsakyti į fundamentalų klausimą: ar mes norime būti kartu su progresyviomis ir pažangiomis Vakarų Europos valstybėmis, kurios tikslingai investuoja į socialinę žmonių gerovę ir daro viską, kad jų piliečiai jaustųsi saugūs nuo smurto, ar mes vis tik norime būti kitų šalių grupėje, propaguojančių iškrypusį „tradicinių vertybių“ modelį, kurį vienu sakiniu galima apibūdinti taip: „Mušk žmoną, gėjų ir šunį.” Atėjo laikas apsispręsti ir savo sprendimą aš žinau. O Jūs?
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Didžiausias pavojus nacionaliniam saugumui dabar yra Lietuvos teritorijos valdžia.Tie, kurie norėdami išlikti valdžioje ir apsisaugoti nuo baudžiamųjų bylų už savo kenkėjišką ir korupcinę veiklą kiršina žmones ir savo konkrečiais veiksmais silpnina Lietuvą. Kurių sprendimai ne kartą ir ne du buvo tiesiogiai naudingi Rusijai ir buvo privedę Lietuvą prie karo ribos.
Pala pala, o kas gi taip susirūpino I.Vėgėlės tėvų (ne jo) šeimos reputacija? Ar tik ne valdantieji, kurių koalicijos partija nuteista už kriminalinį nusikaltimą ir nariai tupi belangėje? Kurios ir viso Seimo pirmininkės šeimos verslas buvo senelio dalyvavimas nekaltų Karaliaučiaus gyventojų žudynėse, o tėvelio verslas - darbas nusikalstamoje, Lietuvos gyventojų genocidą vykdžiusioje organizacijoje - KGB?
Ar ne ta pati panelė Ingrida, kuri asmeniškai ir jos partija garbės reikalu laiko savo prastumtą sprendimą dar 75 metams įslaptinti KGB bendradarbių ir stukačių, persekiojusių, kankinusių, teisusių ir žudžiusių Laisvės kovotojus, sąrašus? Tie, kurie paskelbė "valstybės kūrėju" kriminaliniu žargonu įžeidinėjusį Seimo narius menkystą ir spaudė jam ranką, atsistoję plojo "laureatui"? Ir tai jie mums drįsta kalbėti apie reputaciją?
