Galbūt kai kam tokia antraštė pasirodys nelabai vykusi aliuzija į gerai žinomą rusišką komediją, tačiau pagrindo šmaikštauti ir kalbėti komedinio filmo stiliumi nebematau.
Su avantiūrizmu valstybės mastu, eskaluojamu aukštų mūsų valstybės pareigūnų susiduriame kone kasdien, matyt visuomenė jau praranda „juslės jautrumą“, nes reakcija viešumoje į avantiūrizmo protrūkius darosi vis vangesnė.
Dar biržely buvo išplatintas pranešimas, kad Vyriausybės strateginis komitetas, kurį sudaro svarbiausių ministerijų vadovai, pritarė Gugenheimo-Ermitažo daugiafunkcinio menų centro Vilniuje steigimo projektui. Pranešime skelbta, kad „Ministro Pirmininko potvarkiu bus sudaryta darbo grupė iš Kultūros, Finansų, Ūkio ministerijų, Vilniaus miesto savivaldybės, Vyriausybės kanceliarijos atstovų planuojamo kultūros centro statybos strateginiam planui parengti.“ Iš pirmo žvilgsnio tarsi viskas gerai: buvęs Vilniaus meras sugalvojo, jo partietis kultūros ministras susės su juo ir kitais draugais darbo grupėje ir nuspręs - ką, kaip, kur ir už kiek statyti. Tačiau taip gerai atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Ar pastebėjote, ką Premjeras potvarkiu kviečia į darbo grupę, net kanceliarijos atstovus! Tačiau nė žodžio apie kūrybines sąjungas ir visuomenines organizacijas.
Diskusijos apie šio objekto steigimą ir statybą viešumoje vyksta jau daugiau nei metus. Kontrargumentų šiam projektų buvo išsakyta ne kartą ir pakankamai svarių. Ne vienąkart visuomenės balsas kėlė konkrečius klausimus šiam projektui, tačiau nė karto neteko iš šio projekto iniciatorių, o dabar ir globėjų - Strateginio komiteto asmeny, išgirsti konkrečių atsakymų. Vietoj atsakymų - jau beveik atmintinai išmokti viešųjų ryšių frazeologijos pasažai: „Dėl ekspozicijų kultūrinės ir meninės vertės vizualiųjų menų centras Vilniuje taptų ne tik Lietuvos, bet ir viso Šiaurės Rytų regiono turistų bei meno žinovų traukos objektu.“ „Vilnius buvo pasirinktas iš 140 miestų, siekusių tapti šio tarptautinio muziejų tinklo dalimi.“ Kaip tie 140 miestų „siekė“ tapti šio muziejų „tinklo“ dalimi ir ar keturi-penki muziejai per visą pasaulį jau įvardintini kaip tinklas? Ar muziejų tinklas šiuolaikiniame globalizacijos kontekste yra tokia vertybė, kurios Vilnius turėtų beatodairiškai siekti (taip kaip ratifikavo ES konstituciją...)? Jokių atsakymų neteko išgirsti į esminius klausimus:
1. Kodėl būtent Vilniuje, kai mūsų vyriausybės kone iš eilės deklaravo darnią visų regionų plėtrą ir vystymą? Kodėl, pavyzdžiui, ne tarp Vilniaus ir Kauno (juk Artūro Zuoko idėja apie dipolį) – ir privažiavimas patogus, čia pat geležinkelis, netoli oro uostai.
2. Jei jau Vilniuje, tai kodėl būtent centre, su neišvystytu gatvių tinklu (ir dėl to kilsiančiomis transporto problemomis), prie Baltojo tilto, senamiesčio apsaugos zonoje (konkuruojant su senamiesčiu, kaip išskirtinės vertės objektu) ir kaip tokia vieta dera su vėlgi – deklaruojama darnia Vilniaus plėtra? Kodėl ne atokiau nuo centro (kas vėlgi atitiktų deklaruojamą policentrišką miesto vystymą)?
3. Kodėl šį projektą svarsto būtent Strateginis komitetas? Ar Strateginis komitetas neturi daugiau ką svarstyti. Ar daugiau problemų nėra valstybėje ir viskas ties šiuo projektu ir užsibaigia? Keistai mūsuose suprantami strateginiai valstybės klausimai, tikrai keistai...
4. Pagaliau – kas apmokės? Paskutiniai iniciatorių pateikti sąmatiniai skaičiavimai siekia 300 mln. litų. Projekto pristatymuose kalbėta, projektas finansuojamas bus privačiomis ir valstybės lėšomis. Taigi, dalį iš tų 300 milijonų, tik nežinia kokią, vėl apmokės mūsų mokesčių mokėtojai, taip pat tie, kurie gyvena provincijoje ir kur sutvarkyti griūvantį kultūros centrą nebuvo rasta kelių šimtų tūkstančių? Vyriausybė apie projektą ramiai kalba, kai biudžete nerandama 23 milijonų nesurinktoms įmokoms už aukštąjį mokslą padengti. Jei dalį projekto ketinama finansuoti iš valstybės biudžeto – kodėl projektas nėra viešai aptariamas su visuomene, kaip to reikalauja Lietuvos ratifikuota Orhuso konvencija?
Gal prieš metus į rankas pakliuvo plastikine spirale surištas reklaminis leidinukas, skirtas Gugenheimo projektui. Skaitant rašinio pradžioje minėtą pranešimą, galima konstatuoti, kad per metus link konkretesnių dalykų nepasistūmėta – vis ta pati viešųjų ryšių frazių ekvilibristika, dangstantis garsiais vardais – Jonas Mekas, Jurgis Mačiūnas. Iškalbinga detalė – pranešime minimas ir Gugenheimo centre būsiantis litvakų kultūros centras, tačiau jau anksčiau Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas S.Alperavičius paneigė žydų bendruomenės sąsajas su projektu.
Bet pažvelkime, gal ką naujo iki rudens nuveikė Premjero įkurta darbo grupė? Iš Vyriausybės interneto tinklalapyje skelbiamos informacijos pabyra jau anksčiau skaitytos ir girdėtos frazės, vėl tokia pati skurdi informacija apie darbo grupę, kuriai spalio 3-iąją Niujorko Gugenheimo fondo atstovai pristatė projektą. Darbo grupės mus valdantiesiems tapo neatsiejama gerai įvaldytos biurokratinės leksikos dalimi ir universaliu instrumentu, kurio pagalba bet kokią idėją galima lengvai numarinti (kaip nutiko su kino teatru „Lietuva“ Kultūros ministerijos darbo grupėje), arba darbo grupės pagalba labai patogu tikruosius interesus retušuoti taip, kad viešai niekas nieko nesuprastų. O kai visuomenė nesupranta, tai pavargsta ir gilintis. „Darbo grupė“ mūsų korumpuotoje biurokratinėje sistemoje tapo ir instrumentu, kurio pagalba galima dezorganizuoti aktyviausią ir pilietiškiausią visuomenės dalį, intelektualus. Priešingai negu senosiose Europos valstybėse, visuomenė visiškai nušalinama nuo valstybei svarbių sprendimų priėmimo. Tokias tendencijas atspindi ir antidemokratinis mūsų referendumo įstatymas.
Tokiu keliu eidami, net nespėsime pajusti, kad tampame kartelių ir grupuočių valdoma trečiojo pasaulio šalimi net ir būdami Europos sąjungoje.
Tomas Bakučionis yra Lietuvos socialdemokratų sąjungos kandidatas Seimo rinkimuose.
