Apie tai, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ pokalbis su Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadove Ilma Skuodiene ir psichologu Edvardu Šidlausku.
Priklausomybės tarp vaikų keičiasi: nuo cheminių medžiagų iki ekranų
Gerbiamas Edvardai, kalbame apie priklausomybes ir jos Lietuvoje taip pat sparčiai keičiasi. Ar pastebite tas formas? Nuo ko vaikai būdavo priklausomi prieš kelerius metus ir kokia situacija yra dabar, pavyzdžiui, dėl socialinių tinklų?
E. Šidlauskas: Taip, priklausomybės keičiasi kartu su civilizacija. Atsiranda naujų priemonių ir įrankių: tiek naujų cheminių medžiagų, tiek technologijų – ekranai, dirbtinis intelektas. Su paaugliais dažniausiai susiduriame virtualioje erdvėje, taip pat paplitęs patrauklus įvairus narkotinis rūkymas. Į šias priklausomybes lengvai įklimpstama, bet vėliau labai sunku iš jų išsivaduoti.
Kokios būna pasekmės, jei kalbėtume apie elektronines cigaretes ar rūkymą? Kaip vaikai yra pažeidžiami vartodami šias medžiagas?
E. Šidlauskas: Psichologiškai ir bendrąja prasme problema yra ta, kad jaunas žmogus paprastai neturi įgūdžių arba nemoka dorotis su emocinėmis problemomis. Pavyzdžiui, stresas, nerimas, vienišumo jausmas – ryšio nebuvimas šeimoje yra vienatvė.
Esu įsitikinęs, kad visos priklausomybės kyla iš vienatvės. Pilnatvės jausmą mes patiriame tik bendraudami su žmonėmis, žmogui reikia žmogaus. Dažniausiai dabartiniame kontekste mes labai skubame, turime daug darbų, todėl trūksta kokybiško laiko vaikui, be to, ne visi suaugusieji patys turi bendravimo įgūdžių. Taip vaikas lieka vienišas, net jei tėvai sėdi šalia.
Jis jaučiasi nesuprastas, todėl savo emocines problemas bando slopinti stimuliantais: maistu, pramoginiu turiniu, alkoholiu ar narkotikais. Tai yra pasekmė negebėjimo reguliuoti savo emocijų ir spręsti tam tikrų iššūkių. Pirmas žingsnis yra mokytis tas emocines problemas atpažinti ir rasti sveikas alternatyvas, kaip jas spręsti.
Socialiniai tinklai kuria draugystės iliuziją, bet silpnina tikrą ryšį
Teko girdėti, kad internetinė erdvė ir socialiniai tinklai tą vienišumą dar labiau sustiprina tiek vaikams, tiek suaugusiems. Ar sutiktumėte?
E. Šidlauskas: Taip. Bendrąja prasme galima sakyti, kad iki internetinės technologinės eros žmonės turėjo autentišką bendravimo patirtį: buvimą kartu prie stalo, darbe ar buityje – dabar mes turime „atskiestą“ buvimą.
Įsivaizduokite skanų gėrimą, kuris vis labiau skiedžiamas skaitmeniniu, robotizuotu skysčiu ar terpe, tai sukuria vienišumą ir susvetimėjimą. Pati virtualybė ir technologinis progresas skatina savotišką buitinį autizmą: esu tik aš ir viskas, tuomet atprantama nuo empatijos, nuo bendravimo.
Galbūt žmogus ir mokėjo įsiklausyti, bet dabar nebeturi kantrybės, nes norisi skubėti prisijungti prie savo paskyros, kur laukia kiti personažai ar įvykiai. Tas nekantrumas ir priklausomybė lemia tai, kad nebegirdime kitų ir nebegirdime savęs.
Jaunimas, vaikai, dažnai net nepradėjo mokytis bendrauti, nes jiems įdomiau su dirbtiniu intelektu ir mašinomis, tuomet suaugusieji jiems atrodo kaip dinozaurai. Tas atotrūkis dabar yra labai ryškus.
Pavojai internete: kaip vaikai gali pakliūti į nepažįstamųjų pinkles
Gerbiama Ilma, minėjote atvejus, kai per socialinius tinklus ar programėles paaugliai ir mergaitės susipažįsta su nepažįstamaisiais. Kaip tėvams sukontroliuoti šiuos dalykus, kaip pastebėti, kad vaikai nepatektų į pedofilijos, prievartos ar svaiginimo pinkles?
I. Skuodienė: Papildydama kolegą norėčiau pabrėžti svarbų dalyką: socialiniuose tinkluose sukuriama apgaulė, kad turime daug draugų, bet tikro socialinio santykio ir susitikimo vaikai turi labai mažai, per pertraukas vaikai stovi su telefonais rankose.
Nors kai kurios mokyklos jau priima sprendimus tai riboti, vaikai vis tiek praranda kūno kalbos, balso, akių žvilgsnio suvokimą. Žinučių rašymas yra tik 10 proc. tikro bendravimo. Kurti gyvą ryšį – per emocijas yra pagrindinis santykio pamatas.
Šeimose tėvai kartais net pakviečia vaiką valgyti žinute, užuot pašaukę gyvai, taip mes vieni iš kitų atimame gyvą susitikimą. Grįžtant prie grėsmių, berniukams ypač pavojingi žaidimai, kurie neatitinka jų amžiaus ir raidos, sukeldami didžiulį nerimą.
Pavyzdžiui, „Roblox“ žaidimas yra didžiulė erdvė, kurioje vaikai žaidžia su skirtingų šalių žmonėmis, o ten neretai suaugusieji apsimeta vaikais, siekdami išvilioti pinigus ar gauti asmeninę informaciją. Mes turime kalbėti su vaikais, su kuo jie bendrauja, ir tai stebėti.
Mergaitės dažniau renkasi socialinius tinklus, kuriuose po draugų anketomis taip pat gali slėptis piktavalių. Tėvai privalo mokyti vaikus saugaus elgesio internete: atsakingai rinktis draugus, nesidalinti asmenine informacija, nuotraukomis. Svarbu įvertinti, kad informacija, kuria pasidalini internete, ten lieka amžinai.
Susitikti gyvai galima tik su savo tikrais draugais ir pažįstamais. Jei vaikas susiranda draugų internete iš kitų miestų, tėvai privalo būti apie tai informuoti, kartu nuvykti ir susipažinti. Reikia būti gyvais tėvais savo vaikų gyvenime: klausti, peržiūrėti, stebėti.
Dažnai klausiama, kokie yra tie požymiai? Pirmiausia tai radikalus elgesio pokytis: jei vaikas buvo bendraujantis, o staiga tapo nevalgus, mieguistas, nebeina į mokyklą, pradeda slėpti telefoną. Taip pat, jei dingsta daiktai iš namų ar prireikia daug didesnių pinigų sumų. Rekomenduoju tėvams reaguoti greičiau, klausti ir domėtis, užuot likus tik stebėtojais.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
