Visiškai gyvenimiška, kai žmogus, vieną ar dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, pasisėmęs politinio patyrimo, deja, per rinkimus savo rinkėjų yra nuskriaudžiamas ir lieka didžiosios politikos užribyje.
Visiškai neįprasta, kai žmogus po vienos ar poros kadencijų Seime, kartais net ėjęs jame aukštas pareigas, iš anksto pareiškia, kad jam šitokios politikos jau gana ir kitai kadencijai savo kandidatūros nebekelia nei vienmandatėje apygardoje, kur, ko gero, nesunkiai laimėtų, nei į partijos rinkimų sąrašus pretenduoja. Kodėl? Taigi ten, Seime, net sąvaržėlėms ir pieštukams toks „pyrago“ gabalas per mėnesį tau atriekiamas, kad padorus pensininkus metus už tiek pyrago gyventų, rašo „Respublika“.
Tai kodėl atsiranda tokių, kurie to pyrago ir kitų pyragų, kurie gyvenime ir deklaracijose arba tik gyvenime staiga atsiranda, nei iš šio, nei iš to ima ir atsisako?
Viktoras Rinkevičius, anos kadencijos Seimo narys, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas, sutiko pasidalyti su „Respublika“ keliais savo atodūsiais ir vienu kitu nusikvatojimu.
- Mielas Viktorai, pasibaigus rinkimams beveik visoje spaudoje buvo publikuoti sąrašai į Seimą nepatekusių buvusių Seimo narių. Tarp jų buvo du žmonės, kurių gyvu padorumu turėjau progos ne vieną sykį įsitikinti įvairiose gyvenimo situacijose. Tai Vaclavas Stankevičius ir Viktoras Rinkevičius. Žmonės, kurie dar gerokai prieš rinkimus man, ir tikriausiai ne vien man, yra prisipažinę, kad į šią kadenciją neketina pretenduoti, ir tokius pažadus įvykdė. Ir staiga kažkam, ir ne vienam iš mano kolegų žurnalistų, pasirodė, kad šie du žmonės į Seimą paprasčiausiai nepateko. Tas „nepateko“ net man rėžė per širdį. O kaip tu, „nepatekęs“, jauteisi.
- Žinai, kad aš to per daug nesureikšminu. Jau pripratęs prie to, kad mūsų visuomenei dažnai pritrūksta pakantumo, pagarbos vienas kitam, užtat joje susikaupę tiek daug pagiežos. O ką jau čia kalbėti apie džiaugsmą, kuris patiriamas kitam „įkandus“. O gal, sakau, tai visiškai natūralus dalykas, kai tu gyveni tarp žmonių, kurie gali nepripažinti tavo nuomonės vien todėl, kad ji vos vos skiriasi nuo jo, ir tu iškart tampi priešu. O jeigu skiriasi ne vos vos - tai ir amžinu. Visuomenėje šito daug, o Seime ypač.
Puikiai suprantu, kad Seimas nėra taikos balandėlių susirinkimas, kad jame turi kryžiuotis nuomonės, nes tik taip gali rasti teisingiausią sprendimą. Bet kai tas nuomonių kryžiavimasis pasiekia laipsnį, kuris jau neturi nieko bendra nei su morale, nei su sveikata, imi įtarti, kad tokia visuomenės moralė ateina iš čia, iš Seimo. Tai ir buvo viena mano pasitraukimo priežasčių. Tiesiog tokioje aplinkoje nelabai norėjosi likti.
- Kuriuo metu tas pojūtis atsirado? Juk, kai ėjai į rinkimus, nebuvai visiškas naivuolis ir, manau, gana gerai žinojai, kas yra Lietuvos Respublikos Seimas?
- Žinoma, girdėjau, žinoma, skaičiau. Bet kai pajunti visa tai iš vidaus, kai patiri savo kailiu, visai kitoks jausmas... Žinoma, ne iš karto pajunti. Iš pradžių galvoji, gal čia ne taip jau ir tragiška... Be to, tikiesi, kad kas nors keisis, - tiek naujų žmonių su tavimi atėjo... Niekas nesikeičia. Nes patys nenorime keistis. Nes padorus žmogus, įsisukęs į tą politikos ratą, net nepastebi, kaip kinta jo paties moralė.
Aš nuo vaikystės esu įpratęs visai prie kitokių santykių. Jeigu žmogus paslydo, paduok jam ranką. O politikoje paslydai - dar pastums, kad tikrai griūtum. O kai nugriūsi, užlips ant galvos. Tarsi tik užlipęs ant kito gali pasijusti didelis. Tokie santykiai man nėra priimtini. Man norėtųsi visai kitokio Seimo.
- Ar Seime turėdavai su kuo pasikalbėti apie tą, švelniai tariant, nejaukumą jo viduje?
- Nelabai. Gal su vienu kitu labai privačiame pokalbyje. Net frakcijoje, net komitete, kur pažiūromis ar veiklos kryptimis žmonės artimesni, panašesni, nelabai apie tokius dalykus pakalbėsi. Visur jauti konkurento požiūrį į tave, norą per tave lipti.
Gal politikoje taip ir turi būti?..
O gal net geri politikai tik tokie ir gali būti. Lipikai per galvas. Anksčiau maniau, kad tai džiunglių įstatymai. Pasirodo, čia politikos įstatymai.
- O šeimoje apie tai pasišnekėdavai? Ar bijodavai, kad žmona, išgirdusi visą tiesą apie „šventąjį Seimą“, lieps nedelsiant grįžti namo?
- Aišku, tokiomis mintimis pasidaliji. Bet ne viską pasakai. Nesinori perkelti į namus, į šeimą tos dvasios, tos nesveikos įtampos. Taip ir namus gali jovalu paversti. Viską paprastai pasakau tik sau. Dažniausiai grįžęs namo ir išėjęs į gamtą.
- Vadinasi, namų teršti nevalia, o gamtą galima?
- Matai, gamta yra didelė. Tokios erdvės. Aš be jų negaliu. Išeini ir vaikštai. Ne, nemedžioju. Kai buvau Seime, medžioklei laiko nelikdavo. Į gamtą išeini tiesiog pavaikščioti. Išvėdinti plaučių. Ir sielos, kurią per savaitę spėdavai apnuodyti.
- Ar save laikai kaimo žmogumi?
- Taip. Gimęs kaime, ir beveik visas gyvenimas su juo susijęs. Tėvukai nebuvo gryni kaimiečiai. Mama kilusi iš miesto. Jos gimtinė - Merkinė.
- Nieko sau miestas... O kas buvo motina?
- Oi, labai sunkus klausimas. Medikė, mokytoja, net mokyklos direktorė, paskui kolūkietė...
- Oho!.. Nieko sau biografija...
- Ji buvo baigusi mediciną ir po karo dirbo Alytaus ligoninėje, o slapta gydydavo partizanus. Kažkas išdavė. Areštavo. Liepė tarnauti saugumui. Pranešti, kas dedasi Alytaus ligoninėje. Pasirašėme, kad tarnaus, ir ją paleido. O kai tik paleido, ji susikrovė daiktus - ir į mišką.
- Jau ne kaip pagalbininkė, talkininkė, o į „etatinį darbą“?
- Nebuvo kitos išeities. Arba kalėjimas, Sibiras, arba išdavystė, arba į mišką. Motina pasirinko mišką. Toliau gydė partizanus. Ir mūšiuose yra tekę dalyvauti.
O paskui beveik visą gyvenimą slapstėsi. Šilalė, Vilnius, Molėtai... Molėtuose ištekėjo, gimėme mudu su broliu... Paskui buvo Utenos rajonas, ten mokytojavo. Vienąkart pasikvietė Švietimo skyriaus vedėjas, sako, žinai, kad gal tu jau bėk iš čia...
Matyt, ką nors sužinojo. Ir mes bėgome. Paskui buvo Marcinkonys, Merkinė, Pasvalys... Mudu su broliu nesupratome, kodėl taip dažnai turime vis kraustytis iš vienos vietos į kitą. Tėvai sakydavo, kad sunkus gyvenimas, kad ieško, kur būtų lengviau išgyventi. Atsimenu, atvažiavo giminės iš Dzūkijos ir ėmė mūsų motiną vadinti Vanda. Kaip čia dabar yra, svarstėme su broliu, giminės, o nežino, kad mūsų motina ne Vanda, o Vlada. Tai ir liko Vlada iki mirties.
Tik apie 1985-uosius motina mums, jau suaugusiems, po truputį ėmė pasakoti apie tikrąjį savo gyvenimą. Ir tik tuomet mes suvokėme savo kraustymųsi priežastis. Pasirodo, ji visą tą laiką gyveno turėdama draugės pasą, ant jo buvo užklijuota motinos nuotrauka. Ir tik kai ištekėjouž tėvo, pagaliau gavo tikrą pasą. Bet slapstytis vis tiek reikėjo, nes nežinai, kas tave atpažins. Ir dar, pasirodo, ji visą gyvenimą rašė eilėraščius. Tik mes apie tai irgi nežinojome. Perverčiau didžiausią pluoštą. Ir beveik visuose ji grįžta į Dzūkiją:
Taip noris sugrįžti ten,
Kur Nemunas daro vingį...
Pušų man šakos menas -
Mano vaikystės lingės...
- Ar tas tvirtas moralinis pamatas, ant kurio tu stovi, iš jos, iš motinos?
- Ko gero, labiausiai iš jos. Ypač patriotizmas iš jos. Ir moralė. Taigi kiekvieną sekmadienį mus vesdavo į bažnyčią.
- Na jau, na jau... Ir būdama mokytoja, ir mokyklos direktorė?..
- Ne, jau būdama kolūkietė. Kolūkietei buvo galima.
- Gal dar trumpam grįžkime į Seimą. Tik mintimis... Ar visam laikui išėjai iš politikos?
- Ne. Vis tiek rūpi, kas dedasi Lietuvoje, - negali nuo jos pabėgti. Niekas tau tokios teisės nedavė. Tik tie santykiai politikoje man nepatinka. Esu valstiečių liaudininkų partijos pirmininkės pavaduotojas ir šios partijos palikti nesirengiu - po suvažiavimo liksiu tarp jos vadovų ar ne. O mano atsitraukimas nuo Seimo yra tam tikros atostogos,nes nuo tų tarpusavio santykių jaučiuosi gana pavargęs. Nesakau, kad niekada negrįšiu į Seimą...
- Ar Seime įmanoma likti padoriam?
- Manau, įmanoma.
- O prarasti padorumą lengva? Ar lengviau prarasti, ar išsaugoti?
- Tik nuo žmogaus priklauso. Vienam viena lengviau, kitam - kita.
- O atėjus į Seimą „balamūtu“, „žulikėliu“ Seime įmanoma tapti padoriam?
- Nežinau... (Kažkodėl juokiasi - F.K.) Negali sakyti, kad Seimas yra gera padorumo mokykla. Negali. Ir kad aukštus idealus tau diegia. Negali... (Dar labiau juokiasi; labai juokiamės abu.)
Ferdinandas Kauzonas
