Gavus tokio pobūdžio laišką, greitai buvo sureaguota ir nuvykta į nurodytą laiške vietą. Deja, gyvulių ten buvo vos vienas kitas. O sutikta praeivė moteriškė teigė, kad tikrai čia elgiamasi netinkamai, bet bijantys garsiai apie tai kalbėti. Esą ūkininkai labai kerštingi ir baugina susidorojimu ne vien žvilgsniu, bet ir žodžiais.
Nuvykus pas pačią minėtą ūkininkę Virginiją Macijauskienę tiesa pasirodė šiek tiek kitokia. Anot anonimo kaltinamos moters, tai šmeižtas ir ji galinti parodyti dokumentus, pagal kuriuos ji turinti teisę taip laikyti gyvulius. Virginija sakė, kad jos fermoje laikomi galvijai ir jų laikymo sąlygos atitinka kriterijus, kurie nurodomi gyvūnų gerovės reikalavimuose.
Tą patį teigė ir Šilutės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Edmundas Ciparis, kai jo buvo pasiteirauta būtent dėl šio atvejo. Jis sakė, kad atvykus į galimo pažeidimo vietą, nebuvo nustatyta jokių pažeidimų, kurie prieštarautų gyvūnų gerovės laikymo reikalavimams. Galvijai buvo pagirdyti, pašerti, pakreikti. Šiuo metu esti vasaros laikas, tad fermoje atviri langai, durys, patalpa vėdinasi, todėl dujų sankaupos neviršija leistinos normos. Vienintelis pažeidimas, dėl kurio buvo diskutuojama ir svarstoma – biosaugos reikalavimo nesilaikymas. Trumpiau tariant – į fermos teritoriją gali patekti bet koks gyvūnas ar paukštis iš pašalies.
V. Macijauskienė „Šilokarčemai“ sakė, kad tai ne pirmas toks anoniminis skundas. Ji parodė šūsnį dokumentų, liudijančių apie tai, kad yra sistemingai anonimo skundžiama, šmeižiama ir dar visokeriopai, nepagrįstai skriaudžiama. Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamente fiksuojami trys, o Šilutės Valstybinėje maisto ir veternarijos tarnyboje du to paties anonimo skundai. Be to, dar skųsta ir kitoms institucijoms. Visi teikti skundai buvo patikrinti atitinkamų tarnybų ir liko nepasitvirtinę. Todėl vien jau tai leidžia daryti prielaidą, kad asmuo yra galimai suinteresuotas piktybiniu kenkimu V. Macijauskienės atžvilgiu. Moteris įtaria, kur „šuo pakastas“ ir jau yra pateikusi prašymą Šilutės prokuratūrai, siekiant išsiaiškinti visa tai.
V. Macijauskienė net neabejoja, kieno tai darbas. Pasak jos, viskas prasidėjo nuo to, kad ji atsisakė pasirašyti nekilnojamojo turto perleidimo savo broliui dokumentus. Mirus abiem tėvams, keturiems, pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus, jų vaikams, t.y. Virginijos broliams ir sesei, atitenka visas turtas (surašyto testamento nepaliko nei vienas iš tėvų). Kadangi ji nesutiko savo dalies perleisti vienam iš brolių, josios sūnėnas pradėjo su moterim kariauti. Tokiu būdu gimęs konfliktas iki pat šiol yra nepasibaigęs. Viena iš ,,karui“ naudojamų priemonių – anoniminių skundų rašymas. Virginija retoriškai klausia, kas atsakys ar apmokės už bereikalingą įvairių tarnybų siuntinėjimą į josios ūkį?
„Šilokarčemos“ korespondentė pabandė susisiekti ir su kita, anot Virginijos, konfliktuojančia puse – galimai skundus rašančiu sūnėnu Aivaru bei broliu Alvidu. Deja, su pirmuoju susisiekti nepavyko. Tačiau brolis sutiko kalbėtis ir šiek tiek paaiškinti situaciją. Beje, jis pats atvyko į „Šilokarčemos“ redakciją ir dėstė savo požiūrį į susidariusią situaciją. Vyras teigė, kad Virginija pati nežinanti, ko norinti. Esą ji turinti daug priešų, su daugeliu vietinių žmonių esanti susibarusi ir todėl nenuostabu, kad kažkas jai taip kerštauja. Juolab, kad ji yra stambi ūkininkė ir galimai naudojasi atimtomis iš kitų žemėmis. Žmogus pasakojo, kad tame pačiame kaime gyvena nuo pat vaikystės, vieni kitus žino, tad galima pakalbėti su vietiniais gyventojais ir išgirsti tiesioginius atsiliepimus apie jo seserį ir jos šeimą. Užsiminus apie galimus vaidus dėl palikto tėvų turto, Alvidas pasakė, kad bus tik taip, kaip nuspręs teismas. Jie esantys keturi vaikai, tad ir turtas turėtų būti padalintas į tiek pat dalių. Teismo laukia ne tik jis su šeima, bet ir kitas brolis, gyvenantis Elektrėnuose. O tai, ką pasakojanti jo sesuo, pasak Alvido, neatitinka realybės ir esti visiškos nesąmonės. Be to, pati bandanti nuslėpti kai kuriuos faktus apie turto priklausymą jųjų mamai.
Susvetimėjimas tarp žmonių – nieko ypatinga. Beveik laukinio kapitalizmo laikai, atėję Lietuvon, atsinešė ir savo atpažinimo ženklus. Bet kai vienos šeimos nariai pradeda peštis besidalindami tėvų turtus kaip maitvanagiai prie maitos, belieka tik apgailestauti ir pasikliauti teismų sprendimais. Kas teisus, o kas ne – teismo sprendimas ir ateitis parodys.
Inga VENCKUTĖ
