Mums dar įmanoma suprasti, kodėl dėl patogesnio gyvenimo pasiryžtame palikti tėviškę, bet ar kiekvienas įsivaizduojame, kodėl žmogus apsisprendžia migruoti net į kitą žemyną rizikuodamas nuskęsti jūroje prakiurus ar apsivertus sausakimšai valčiai? Arba štai: jeigu toks nuo karo per jūrą pabėgęs žmogus atsidurtų prie mūsų durų ir pasibelstų su prašymu nakvynės?
Tai būtų be galo nepatogu – kaip mes sureaguotume? Be namų likęs žmogus – tai ne paliktas kačiukas, kuriam papjaustę dešros paieškotume namų per feisbuką, o galgi apsispręstume globoti ir patys (net jeigu jau auginame šunį).
Leidau sau pafantazuoti: kaip aš pats elgčiausi, jeigu sostinės gatvėje arba namų kieme priėjęs atvykėlis paprašytų: padėk. Aš alkanas. Šalta. Kadangi dalyvauju „Coushsurfing“ bendruomenėje, užsieniečiai keliautojai neretai ragauja mano gamintų šaltibarščių. Užtat karo pabėgėlis neturėtų ne tik „Couchsurfing“ rekomendacijų, bet tikriausiai ir dokumentų. Neaiškus. Kitoks. Gal apsimetėlis? Todėl aš tikriausiai bandyčiau išvengti rūpesčio nepažįstamu atvykėliu ir geriausiu atveju susisiekčiau su Raudonuoju Kryžiumi arba „Caritu“.
Analogiškai ko gero pasielgtų ir dauguma Lietuvos gyventojų. Bent jau taip liudija Žinių radijo socialinio eksperimento rezultatai: iš prekybos centro išėję žmonės, atsitiktinio piliečio paprašyti laikinai priglausti tariamus pabėgėlius – jūroje tėvų netekusias dvi mažametes mergaites arba vyrutį iš Sirijos, nuo tokios pareigos išsisuko: kas vietos neturįs, kas toli gyvenąs, kas ir taip šeimos pagausėjimo laukiąs. Su pabėgėliais dirbančios Vilniaus „Carito“ socialinės darbuotojos Ilmos Skuodienės akimis, sumodeliuotoje situacijoje ji pasigedo tikslinamųjų žmonių klausimų ir patarimų ieškant bendro sprendimo. „Išsigandau, susidėjau baldus ir greitai važiuoju iš čia. Vienintelis iš dvidešimties žmonių susivokė, kad reikia kreiptis į migraciją. Tokių situacijų gali iškilti, todėl kviesčiau žmones užduoti daugiau klausimų“, – sako ji.
Tiesa, eksperimento metu nė vienas užkalbintasis neatsuko nugaros ir piktai nenugynė šalin, o dvi moterys jautriai išreiškė rūpestį atseit be namų, be šalies, be artimųjų likusių nelaimėlių, kuriuos prie parduotuvės sutiko akis į akį, likimu. „Atrodytų, galbūt liūdna, kad žmonės nepriėmė pabėgėlių. Kita vertus, visuomenės reakcija džiugina, teigiamai nuteikia. Galbūt net priešingai visoms apklausoms, šiuo atveju matėme, kad visuomenė nėra taip priešingai nusiteikusi, nėra tos didelės baimės“, – pastebi Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkė Jūratė Guzevičiutė.
Galų gale, Lietuvos žmogaus teisių centro vadovės Birutės Sabatauskaitės žodžiais, neišgalinti pamaitinti ar suteikti nakvynę, pats paprasčiausias, nereikalaujantis pastangų ir jėgų būdas padėti pabėgėliui yra bent pasisveikinti ir padovanoti šypseną.
Marijus Gailius