Pirmiausia, Prezidentė, lyg tarp kitko užsiminusi apie dalykines būsimų ministrų savybes, kažkodėl viešai pranešė lyg per egzaminą tikrinsianti jų kalbų mokėjimą. Lyg to nebūtų galima padaryti garsiai neapsiskelbus. Bet, žinoma, visas ribas peržengė Darbo partijos lyderis su savo Žemės ūkio ir Kultūros ministrais. Kiekvieną dieną vis naujos pavardės ir vis mažiau tinkamos. Regis, absoliučiai teisūs teigiantys, kad vieši eksperimentai su kandidatais į ministrus diskredituoja Vyriausybės formavimo procesą. Tai – didžiausia nepagarba kandidatams ir, galop, visai valstybei, kurioje vyksta toks balaganas.
Darbo partijos siūlomi kandidatai į kultūros ministrus sukėlė nerimą kultūros ir meno žmonėms. Jie laišku kreipėsi į aukščiausius šalies vadovus. Jame kultūrininkai teigia, kad, stebint ministrų kabineto formavimą, susidaręs įspūdis, kad Kultūros ministerija tapo nesvarbia Vyriausybės institucija, kuriai gali vadovauti bet koks asmuo. Pasak jų, Lietuva atgimė iš kultūrinio identiteto šaknų, o dabar šie tautos pamatai iš esmės nuvertinami.
„Manau, tai katastrofa valstybiniame lygyje, kad toks požiūris gali egzistuoti. Nes tol, kol valstybės vadovai nesupras, kad tai visose vakarų Europos valstybėse yra prioritetas nr. 1, niekas nepasikeis“, – kalbėjo režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Politologai sako, kad Darbo partijos lyderio patikinimai, kad kandidatų į ministrus turima sočiai, realybėje pasirodė kitaip.
„Ir čia gali būti tik du paaiškinimai: arba vis tik žmonių neturi, arba į šitą poziciją ir kultūros klausimus yra žiūrima atsainiai“, – konstatavo politologas Alvidas Lukošaitis.
„Akivaizdu, kad Darbo partijai ta kultūros ministerija visai nerūpi, ir galbūt taip pat socialdemokratams Kultūros ministerija nerūpi. Nors, mano nuomone, kultūros ministerija labai reikšminga, ypatingai socialdemokratams. Kultūros ministerija socialdemokratai ir, apskritai, kairiosios partijos gali patraukti inteligentiją“, – sakė M. Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis.
„Ta atranka rodo, kad Darbo partijos supratimas apie kultūrą yra visiškai minimalus ir, manau, kad jų suvokimas kultūros baigiasi maždaug ties ledų švente su kviestiniais rusų muzikantais ir tralialiuškom. Jei jie nežino net to, kurie žmonės gali būti potencialūs geri kandidatai, ir kviečia tuos, kuriuos kažkas kažkur matė per televizorių, šokių projekte ar dar kažkur, tai rodo, kad jie neturi visiškai jokio supratimo ir, aš manau, kad tai yra didžiulė Lietuvos tragedija“, – dėstė„eversus.lt“ redaktorius Vidas Rachlevičius.
Po eilinio koalicijos susitikimo žurnalistų paklaustas, ko vienas Darbo partijos frakcijos narys lankėsi pas Algirdą Butkevičių, Viktoras Uspaskichas neslėpė, kad ministrų kandidatūrų siūlymai tapo žaidimu.
„Blyn, būčiau nesugalvojęs tokios intrigos. Jis visai kitu reikalu atėjo suderinti. Jau pasakysiu tada tiesą, nors galima su jumis šiek tiek pažaisti čia šita kandidatūra“, – kalbėjo Seimo Darbo partijos frakcijos seniūnas Viktoras Uspaskichas.
Žaisdamas su žurnalistais, Viktoras Uspaskichas žaidžia ne tik su kultūros žmonėmis ir Prezidente, jis žaidžia su savo koalicijos partneriais ir, svarbiausia, jis žaidžia su valstybe.
Politologas Alvidas Lukošaitis sako, kad politikoje šou žanro elementai netoleruotini, nors dėl jų atsakomybę turi prisiimti ne vien Darbo partijos vadovas.
„Šiam procesui tam tikro sudėtingumo suteikė visas politinis kontekstas, kuris susiklostė po Seimo rinkimų, daugeliui mūsų politinio gyvenimo lyderių pareiškus kategoriškas, principines pozicijas. Dabar reikia vertinti atitinkamą elgesį santykyje su valstybe, su šios šalies žmonėmis ir santykyje su elementariu nesupratimu, kokie turėtų būti politiko elgesio standartai aukščiausio lygio politikoje. Tokie žaidimai ar elgesys šou žanro rėmuose yra nepriimtini, netoleruotini“, – pareiškė politologas Alvidas Lukošaitis.
Tad atsakomybę už viešą eksperimentą, surengtą būsimiems ministrams, kuris diskredituoja valstybę, turėtų prisiimti ir Prezidentė, paskelbusi apie anglų kalbos egzaminus.
„Tokių egzaminų iš Prezidentūros pusės mes ankščiau nematėme. Na, rodoma nepagarba tiems būsimiems ministrams ir apskritai Vyriausybei, kaip institucijai, Seimui, kaip institucijai. Anglų kalba svarbi, be jokios abejonės. Bet ji nėra svarbiausias dalykas. Žmonės gali būti labai, labai kvalifikuoti ir puikiai vykdyti savo darbą, puikiai vykdyti ministerijos atliekamas funkcijas, bet nemokėti anglų kalbos. Ir akcentuoti tai, kaip kažkokį išskirtinį bruožą, kaip profesionalumo įrodymą, na, tai, švelniai tariant, atrodo nerimtai“, – įvertino M. Romerio universiteto profesorius Andrius Bielskis.
Priešrinkiminėje kovoje politikai žadėjo sugrąžinti pasitikėjimą Seimu ir šalies politikais. Tačiau iškart po rinkimų politikai demonstruoja tai, ko negalime pavadinti brandžia politika.
Algirdas IGORIUS
