Šiauliuose yra vieta, kur sovietmečiu buvo apgyvendinti neregiai ir silpnaregiai. Neregių mikrorajonas pradėtas kurti apie 1960-uosius. Šį Gubernijos mikrorajoną miestiečiai vadina „akliukais“. Daugeliui neregių šiame rajone gyventi patogu: netoli yra jų darbovietės, reikalingiausios įstaigos. Bet ar nesijaučia neregiai izoliuoti, ar kitur jie turėtų tokias pat galimybes gyventi ir užsiimti savo veikla?
Neregių pasaulis
Šiaulietis Kazimieras Kižauskas daugiau negu 40 metų gyvena Gubernijos mikrorajone. Biblioteką, parduotuvę, sporto klubą ir kitas įstaigas vyras randa be palydovo.
K. Kižauskas — daug kuo besidomintis žmogus. Jis anksčiau daug sportuodavo. Ilsisi jis žaisdamas šaškėmis arba klausydamasis trumpųjų bangų siųstuvo. Neregys yra daugkartinis tarptautinių šaškių varžybų nugalėtojas. Neseniai Kaliningrade laimėjo aukso medalį.
Neregiai nėmėgsta skųstis gyvenimu. Jie tikina, kad žmonėms vežimėliuose yra daug blogiau. Jie sako gaunantys 306 litus per mėnesį papildomai savo poreikiams tenkinti. Šie pinigai skirti vedliams samdyti arba sumokėti taksi.
„Ne, čia ne rezervatas. Tai kompaktiškai išdėstyta aplinka. Kiekvienas nori būti savarankiškas. Jei be niekieno pagalbos negaliu laisvai judėti — tolygu mirčiai“, — sako K. Kižauskas ir sparčiu žingsniu eina šaligatviu, lazda stuksendamas į grindinį.
Orientuojasi be palydovo
K. Kižausko nuomone, integruotis į visuomenę labiau nori tie, kurie dar truputį mato: „Jei man kas truputį saulės duotų, aš lakstyčiau po visą miestą, tačiau neregiams prekybos centruose nėra ką veikti.“
K. Kižauskas pasuka į biblioteką. Čia jis užsuka dažnai ir skaito visas knygas iš eilės. Biblioteka aptarnauja apie 800 neregių ir silpnaregių iš visos apskrities. Yra nemažai knygų, parašytų Brailio raštu, tačiau populiariausia dabar — aktorių įgarsinta literatūra.
Iki medicinos punkto vyras taip pat nueina be palydovo, tačiau pakeliui reikia būti atsargiam. Žmonės, o kartais ir policijos pareigūnai, neapdairiai palieka automobilius ant neregių tako. Kartą K. Kižauskas užkliuvęs skaudžiai užsigavo koja, o viena moteris taip išsimušė dantis.
Gubernijos šeimos gydytojų kabinetas priklauso Centro poliklinikai. Čia dirba du gydytojai, trys slaugytojos ir valytoja. Čia pat galima atlikti tradicinius tyrimus, kardiogramą. Viena dieną per savaitę iš Centro poliklinikos atvyksta ginekologas.
Parduotuvėje neregys prie lentynų neina. Vos įėjęs paprašo darbuotojų degtukų, cigarečių ar cukraus: „Anksčiau būdavo skyriai, tai apsipirkdavau pats. O dabar jau blogiau — savitarna. Kitus neregius palydi apsaugos darbuotojai.“
Aklųjų ir silpnaregių kultūros namuose veikia folkloro, muzikos, dainų ir šokių kolektyvai, vyksta parodos ir rankdarbių užsiėmimai.
Neregių pramonė
Viešoji įstaiga „Aksida“ — dabartinė įmonė, kurioje dirba aklieji ir silpnaregiai. Aplink įmonę ir pradėjo kurtis visa mikrorajono infrastruktūra: sporto klubas, kultūros namai, gydymo įstaiga.
Dabar įmonė kelis kartus mažesnė, nei sovietmečiu, tačiau iki šiol čia gaminami segtukai skalbiniams, užuolaidų laikikliai. Veikia butelių kamštelių linija, galinti aptarnauti visas tris Baltijos šalis.
Segtukus gaminantis Antanas pasakojo per dieną pagaminantis per 2500 segtukų. Kitame ceche moterys surenka laidus su jungikliais. Dar kitur — į mažus maišelius rūšiuojami varžteliai. Visa tai vėliau sukomplektuojama prie elektros prietaisų.
Solidžiai atrodo automatiškai pakeliamų metalinių kojų cechas. Čia žmonės gamina kojas, kurias pakelia arba nuleidžia nedideli elektros varikliai. Šias kojas vėliau montuoja į stalus, ant kurių dedami kompiuteriai.
„Aksidos“ direktoriaus pavaduotojas Kazimieras Gailius primena, kad aklųjų įmonės jau seniai nebūtų, jei ne valstybės dotacijos ir įvairios kompensacijos už neįgalių žmonių įdarbinimą, jų aplinkos parengimą bei kitus dalykus.
„Aksidoje“ dirba 89 žmonės. 66 iš jų turi negalią, 13 — nereginys visiškai.
„Mes nesame pajėgūs konkuruoti šiuolaikiniame verslo pasaulyje, tačiau esame reikalingi. Mano nuomone, būtume dar naudingesni, jei šalia steigtųsi reabilitacijos centrai, veiktų psichologų kabinetai“, — svarsto K. Gailius.
Ko reikia neregiui?
Direktoriaus pavaduotojo nuomone, vadinamieji „rezervatai“ nėra gerai, tačiau senosios kartos žmonėms jie patinka. Savarankiškumas ir aplinkos pritaikymas — štai apie ką svajoja kiekvienas neregys.
Žinoma, pasaulis tampa atviresnis neregiams. Visoje Europos Sąjungoje, jei praneši iš anksto, oro uostuose pasitiks ir iki pat sutinkančiojo asmens palydės uosto tarnautojai.
Taip galėtų būti daugelyje mūsų įstaigų. Pamatęs neregį, turėtų sukrusti parduotuvių, kultūros, mokymo, gydymo įstaigų personalas. Turėtų pasiūlyti parankę kiekvienas šalia esantis žmogus.
Neregiams gyvenimą lengvina daugybė smulkmenų. Pavyzdžiui, garsiniai šviesoforai, raštuotos ir kryptį nurodančios šaligatvio plytelės, liftas, kuriame aukštų skaičiai parašyti ir Brailio raštu.
Vakarų Europoje pabuvoję neregiai lygina, kad mūsų šaligatviai sanktyžose — per daug statūs. Dedi žingsnį ir skaudžiai krenti ant kulno. „Nuožulnus juk būtų dar pigesnis. Taip neregiai išvengtų nepatogumų ir gatve eitų ramiau“, — sakė mums neregys K. Kižauskas.
Neregiai nori užsidirbti patys. Jie jau įrodė, kad yra puikūs masažuotojai. Pritaikius aplinką, neregiai gali dirbti beveik visus darbus, kuriuose nereikia regos — nuo montuotojo iki Seimo nario.
Iš vieno „rezervato“ į kitą
Vytautas Gudonis — socialinių mokslų habilituotas daktaras Šiaulių universiteto profesorius ir Rusijos pedagoginių ir socialinių mokslų akademijos akademikas, viename leidinyje aprašė, kaip žmonės Šiauliuose reaguoja į neregį, stovintį prie sankryžos ir vaidinantį, kad nori pereiti gatvę. Absoliuti dauguma jam nepadėjo.
„Nieko nuostabaus — juk neregiai daug metų buvo dingę iš mūsų kasdienybės. Jo nereikia stumdyti ir tampyti. Tiesiog pasiūlykite alkūnę. Paklauskite, gal pakeliui? Įsikibęs neregys eina taip pat sparčiai, kaip ir jūs“, — sako profesorius.
Net 60 procentų visuomenės turi negatyvų požiūrį į neregius. Neįtikėtina? Profesoriaus tai nestebina ir siūlo nevartoti žodžio „aklas“, nes aklas būna godumas, baimė, tamsa. Geriau sakyti „neregys“.
V. Gudomis buvo vienas iš tų, kuris prisidėjo prie neregių mikrorajono kūrimo. Jis sako, kad tada buvo sukurta visa sistema, kai neregiai ėjo iš „specdarželių“ į „specmokyklas“. Toliau — į neįgaliųjų įmones. Jokio kontakto su likusiu pasauliu. „Mes nuoširdžiai tikėjome tuo, ką darome. Kūrėme mikrorajonus, galvodami apie neregių poreikius“, — sako akademikas.
Profesorius V. Gudonis tvirtina, kad daug svarbiau ne techniškai pritaikyti aplinką, bet šviesti visuomenę, mokyti nebijoti neregio, suteikti jam pagalbą.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
