Lietuvą sukrėtė nepilnamečių įvykdytas kraupus nusikaltimas. Pirmadienį Vėliučionių kaime (Vilniaus raj.) , smėlio karjere, buvo rastas akmenimis mirtinai uždaužyto penkiolikmečio kūnas. Įtariama, kad šią egzekuciją įvykdė keturi nepilnamečiai, Vėliučionių vaikų socializacijos centro, kuriame mokėsi ir nužudytasis, auklėtiniai.
Galėjo būti užkastas gyvas
Aukos lavonas buvo paslėptas mėginat slėpti itin žiauraus nusikaltimo pėdsakus. Spėjama, kad paauglys buvo karjere užkastas gyvas, tačiau tai turės patvirtinti teisminės medicinos ekspertai.
Netrukus po įvykio Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sulaikė tris įtariamuosius, o ketvirtojo pagal įstatymus baudžiamojon atsakomybėn patraukti negalima, mat jam vos dvylika. Pradėtas ikiteisminis tyrimas. Jam vadovaujantis Vilniaus apygardos Prokuratūros prokuroras Ruslanas Boiko kreipėsi į teismą dėl įtariamųjų suėmimo. Šešiolikos metų įtariamąjį, galimai nusikaltimo organizatorių, leista suimti 3 mėnesiams, penkiolikametis suimtas dviem mėnesiams. R. Boiko nusprendė, kad įtariamuosius izoliuoti būtina, nes po nužudymo jie esą įvykdę kelis plėšimus. Likę laisvėje jie gali tęsti nusikaltimų grandinę, pasislėpti ar trukdyti procesui. Anot prokuroro, nepilnamečiai pripažįsta jiems pareikštus įtarimus.
Nežmoniško nusikaltimo detalės, motyvai ir aplinkybės dar nėra aiškios. Kaip pareigūnams prisipažino vienas įtariamųjų, sekmadienį jie, pabėgę iš Vėliučionių vaikų socializacijos centro, parduotuvėje pavogė degtinės butelį, kurį drauge ištuštino Liepų alėjoje esančiame smėlio karjere. Čia tarp apgirtusių paauglių kilo konfliktas, pasibaigęs vieno iš jų mirtimi. Konflikto aplinkybių įtariamasis teigė nepamenantis, nes buvo pernelyg apsvaigęs. Tuo tarpu kitas jaunuolis, į policiją atvestas senelio, prasitarė, kad buvo verčiamas prisidėti prie egzekucijos, nes jam buvo grasinta, jog nepaklusus jam taip pat blogai baigsis.
Senos naujų centrų bėdos
Vėliučionių vaikų socializacijos centro internetinėje svetainėje patalpintas pranešimas, išreikiantis gilią šio centro bendruomenės užuojautą žuvusio ugdytinio šeimai ir artimiesiems. Čia pat tinklapyje išvardinti gražūs šios ugdymo įstaigos tikslai, patalpinta informacija bei nuotraukos apie susitikimą su Seimo nariu Gintautu Songaila, apsilankiusiu čia vos prieš mėnesį ir atvežusiu dovanų, tame tarpe ir naują kompiuterį. Tačiau senos skaudžios centro bėdos, beje, bendros visoms tokio tipo įstaigoms Lietuvoje, nutylimos ir visuomenei veik nežinomos.
Tai „Valstiečių laikraščiui” patvirtino ir Tomas Kaulinskas, Viešosios įstaigos „Kitas variantas” įkūrėjas ir vadovas, vaikų socializacijos centruose vykdantis savanorišką veiklą. „Problemos čia senos, tradicinės, paveldėtos dar iš sovietmečio, kai šios įstaigos vadinosi specialiomis proftechninėmis mokyklomis ar vaikų kolonijomis, – tvirtino T. Kaulinskas, pabrėžęs, kad išsako grynai asmeninę nuomonę. – Šios prasto vardo įstaigos buvo griežtai izoliuotos nuo visuomenės, apie jas nebuvo kalbama, jos tarsi nė neegzistuodavo.Vaikai jose būdavo ne auklėjami, o tiesiog laikomi tarsi žvėriukai narveliuose, nesprendžiant jų problemų. Laikai pasikeitė, tačiau sena tvarka ir įpročiai liko. Centrų darbuotojai dirba senoviškai ne iš blogos valios: tiesiog jie kitaip nemoka.”
Anot pašnekovo, vaikų socializacijos centrai reikalingi jau vien dėl to, kad čia globojami ir ugdomi likimo nuskriausti vaikai, tačiau, deja, tai daroma neprofesionaliai. Labai trūksta kompetentingų specialistų, ypač psichologų. Šių pagalbos reikia ne tik vaikams, bet ir darbuotojams, mat šiose ugdymo įstaigose tvyro didžiulė įtampa, nuolat kyla aštrių konfliktų. Konfliktai tarsi užgesinami viduje, nenešant šiukšlių į lauką, tačiau jų padariniai nenuspėjami.
Anot T. Kaulinsko, tragiškas įvykis Vėliučionyse nėra netikėtas, juo labiau – auklėtinių pabėgimas iš centro. “Tai įvyksta dažnai, net žiemą vaikai pasprunka basomis, auklėtojai naktį keliami iš lovų ieškoti bėglių, pasitelkiama policija… Kita vertus, sulaukę 18–os šių centrų ugdytiniai praktiškai vis vien atsiduria gatvėje: galime įsivaizduoti, koks gyvenimas laukia jų, neturinčių savarankiškumo įgūdžių. Todėl kartu su „Kito varianto” savanoriais vedu jiems asmeninio efektyvumo ir savęs pažinimo užsiėmimus. Mokome pasitikėti savimi, kabintis į gyvenimą, pasirinkti nors ir paprastą, bet darbą”, – pasakojo savanoriškos organizacijos vadovas, pabrėžęs, kad tai normalūs vaikai, tik turintys daugiau problemų.
Ne centrai kalti
Tikėtina, kad po šios tragedijos visi šunys bus kariami ant vaikų socializacijos centrų. Iš tikrųjų, ar ne kalčiausi šių įstaigų vadovai, nesugebantys persitvarkyti, suvaldyti savo auklėtinių? T. Kaulinskas sutiko, kad nuo vadovo priklauso daug kas. „Yra iniciatyvių, veržlių vadovų, tačiau daugelis jų verkia dėl lėšų stygiaus, teisinasi neturį galimybių ką nors iš esmės pakeisti. Tai didžiosios dalies biudžetinių įstaigų vadovų bėdos. Tačiau esmė – ne nesuvaldomi auklėtiniai, ne seni vadovai ar netikę darbuotojai: tai ministerijų lygio problema”, – apibendrino pašnekesį T Kaulinskas. Kalbintų ekspertų nuomone, akmenį mesti į vaikų socializacijos centrus, anot Biblijos, gali tie, kas patys be nuodėmės.
Galvosūkis ministerijai
Vaikų socializacijos centrų veiklą kuruoja Švietimo ir mokslo ministerija. Jai priklausytų inicijuoti pertvarkas šiose valstybinėse įstaigose, kuriose labai jaučiamas savanoriškų organizacijų dėmesys. Tokių kaip “Kitas variantas “ ar “Gelbėkit vaikus” . Anot šios tarptautinės įstaigos generalinės direktorės Rasos Dičpetrienės, ir valstybiniuose vaikų globos namuose problemos panašios. „Ne tik auklėtiniams, bet ir darbuotojams čia labai stinga psichologinės pagalbos, kuri, beje, turėtų būti nuolatinė. Paprasta nupirkti ir padovanoti vaikams kompiuterį, tačiau mūsų organizacija laikosi nuomonės, kad ilgalaikė specialistų pagalba yra nepalyginti svarbesnė. Tam nuo 2008 m. mes ir rengiame ilgalaikius seminarus ir mokymus, kurių metu samdome psichologus, mat pastarųjų vaikų globos namai dažnai apskritai neturi arba teskiria jiems pusę ar ketvirtį etato. Tokios pagalbos efektyvumą sunku greitai įvertinti ar išmatuoti, tačiau jos nauda neabejojame”, – tikino R. Dičpetrienė, kurios vadovaujama organizacija vykdo tokią veiklą 40–yje vaikų globos įstaigų.
Vėliučionių vaikų socializacijos centre psichologas yra, tačiau pašnekovai abejojo, ar vieno pakanka. Šių specialistų kasmet paruošiama vis daugiau įvairiose aukštosiose mokyklose, štai M. Romerio – net teisės pakraipos, tačiau visiems jiems labai sunku susirasti darbą.
Kalčiausias ne alkoholis
Nepilnamečiai Vėliučionyse įvykdė nusikaltimą apsvaigę nuo alkoholio, tad tikėtina, kad kai kurie politikai nepraleis progos ir vėl trimituoti apie svaigalų žalą jaunimui. Tačiau alkoholis tik apnuogina giliai slypinčias paauglių problemas, kurių neišspręs nusamdytas batalionas psichologų. Problemos atspindi ligas, kuriomis serga mūsų visuomenė. Smurtas Lietuvoje toleruojamas visuose lygiuose, o žodinis smurtas bei patyčios sklinda kone kasdien ir iš Seimo tribūnų.
Prisiminkime šiauliečių gimnazisčių, supjausčiusių savo draugę gabalais, istoriją. Jos nusikaltimą įvykdė nebūdamos apsvaigusios, bet to, gyveno normaliose šeimose. Tai rodo, kad paauglių nusikalstamumo šaknys kur kad gilesnės. Paaugliai paprastai nesugeba paaiškinti tikrų žiauraus savo elgesio motyvų, nes jų nesuvokia.
Žymus britų vaikų psichiatras Donaldas Vinikotas tvirtino, kad paaugliai suaugusiems visada yra rimtas iššūkis, mat šiame amžiuje žmonės iš principo linkę konfrontuoti ir ypač negailestingai apnuogina pasaulio bėdas. Suaugusiųjų uždavinys yra garbingai priimti ir atlaikyti šį iššūkį.
R. Klišytė
