Diana Janušaitė
Šiauliuose daugėja šeimų, kurioms būtina socialinių paslaugų tarnybos darbuotojų, artimųjų ir kitų pagalba. Socialinės rizikos šeimos ne visada sugeba savo problemas spręsti pačios, todėl joms padeda atitinkamos tarnybos.
Apie situaciją mieste kalbamės su Šiaulių socialinių paslaugų centro socialine darbuotoja Vitalija Milašiene. Šeimoms trūksta socialinių įgūdžių
Specialistės teigimu, socialinės rizikos šeima yra šeima, kurioje auga neprižiūrimų vaikų iki 18 metų: „Tokiose šeimose piktnaudžiaujama alkoholiu, narkotinėmis, psichotropinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Tėvai dėl socialinių įgūdžių stokos nemoka tinkamai prižiūrėti vaikų, naudoja prieš juos psichologinę, fizinę ar seksualinę prievartą. Tai šeimos, kurios gautą valstybinę paramą naudoja ne vaikų aprūpinimui, bet alkoholiui, azartiniams lošimams. Taip pat socialinės rizikos šeimai priskiriama ir šeima, kurios vaikui įstatymų nustatyta tvarka yra skirta laikinoji globa.“
Šiauliuose šiuo metu yra 270 socialinės rizikos šeimų, jose auga 384 vaikai. Anot V. Milašienės, šie duomenys nuolat kinta, pasitaiko atvejų, kai socialinės rizikos šeima išbraukiama iš sąrašo, o po kiek laiko ir vėl į jį patenka.
Priežastys, lemiančios tokių šeimų atsiradimą, glūdi pačiame žmoguje. Jie neturi socialinių įgūdžių. Taip pat tai lemia nedarbas, girtuokliavimas, užimtumo stoka.
„Vienas iš veiksnių, lemiančių tokių šeimų atsiradimą yra prasta Lietuvos ekonominė situacija. Žmonės pripranta būti bedarbiais ir gauti socialines išmokas, nustoja dirbti ir prižiūrėti vaikus. Pastebime, kad mamoms iš socialinės rizikos šeimų, užauginus savo vaikus, vaikų vaikai taip pat tampa mūsų klientais. Matyt, taip yra, nes tėvai nemoka prižiūrėti savo atžalų, neauklėja jų dorais piliečiais, neskatina lankyti mokyklos, o vėliau - dirbti“, - kalba V. Milašienė.
Dirba su probleminėmis šeimomis
Tarnybos vadovė sako, kad socialinių paslaugų tarnybos darbuotojai daugiausiai dirba su jau įtrauktomis į socialiai rizikingų šeimų apskaitą, bet būna atvejų, kai jie patys pastebi tokią šeimą, informuoja Vaiko teisių apsaugos skyrių ir daro viską, kad vaikai būtų viskuo aprūpinti ir prižiūrėti. Tvirtina, jog rimtai reaguojama ir į kaimynų ar giminaičių pranešimus.
„Apie rizikos šeimą mes sužinome gaudami informaciją iš Vaikų teisių apsaugos skyriaus. Kartais sulaukiame anoniminių skambučių apie galimai neprižiūrimus vaikus. Tuomet važiuojame šios informacijos tikrinti, ir jei ji pasitvirtina, kurį laikotarpį šeimą stebime. Jei situacija nesikeičia, ją Vaikų teisių apsaugos tarnybai siūlome įtraukti į rizikos šeimų apskaitą. Jeigu nematome nieko bloga, leidžiame jiems toliau savarankiškai gyventi, žinoma, epizodiškai vis pas juos apsilankydami“, - aiškina socialinė pedagogė.
Teikia socialinio ugdymo paslaugas
Kad tokių probleminių šeimų mažėtų, joms teikiamos socialinio ugdymo paslaugos: nuolat bendraujama su tėvais, jiems patariama, kaip elgtis konkrečiose situacijose, suteikiama reikalinga informacija. Vaikams teikiama psichologinė pagalba, organizuojami pagalbos grupių užsiėmimai, palaikomi ryšiai su mokyklomis ir darželiais.
V. Milašienė pastebi, kad kartais neužtenka vien noro padėti - šeimos pačios turi norėti pasikeisti: „Pas mus dirba psichologai, kurie teikia konsultacijas tiek tėveliams, tiek vaikams. Šiais metais psichologo konsultacija padėjo daugiau kaip 15 socialinės rizikos šeimų, susiduriančioms su kasdienio gyvenimo sunkumais.“
Socialinė pedagogė sako, kad vykdomi užsiėmimai turi naudos: „Tėveliai pripažįsta, kad konsultacijos keičia mąstymą, jiems susiklosčiusios situacijos tampa aiškesnės, galiausiai jie išmoksta, kaip reikia kalbėti su vaiku. Be to, organizuojamose pagalbos grupių užsiėmimuose, šeimos turi galimybę pasidalyti įgyta patirtimi ir išsipasakoti.“
Anot specialistės, norint, kad šeimos pasikeistų, rezultatų reikia laukti ilgai, nes su šeima būtina dirbti sistemingai ir daug.
„Pas mus dirba 13 socialinių darbuotojų. Vienam darbuotojui tenka po 16 šeimų. Todėl kartais trūksta didesnio sąlyčio su socialinės rizikos šeima. Paprasčiausiai socialiniams pedagogams pritrūksta tam laiko. Be to, tokiose šeimose pašalinti problemas nėra taip lengva. Tėvai būna nemotyvuoti, jiems trūksta socialinių įgūdžių. Be to, jie iš pradžių nenori keistis. Reikia įdėti labai daug valios pastangų, kad juos įkalbėtumėme ateiti į psichologines konsultacijas ar grupinius užsiėmimus“, - pabrėžia V. Milašienė.
Šeimos nenori keistis
Socialinė pedagogė pasakoja, kad situaciją apsunkina ir šeimų bandymas pabėgti nuo socialinių darbuotojų: „Socialinės rizikos šeimos migruoja iš vieno miesto į kitą, galvodamos, kad ten pasislėps nuo priežiūros ir galės sau ramiai gyventi. Tačiau mes vis tiek nepaliekame jų ramybėje. Ieškome per duomenų bazę, pranešame Vaikų teisių apsaugos tarnyboms. Jei matome, kad šeima persikraustė į kitą miestą, prašome kolegų iš kitos savivaldybės pagalbos, kad jie šeimą aplankytų ir patikrintų, ar ieškomi tėvai ten tikrai gyvena.
Jei informacija pasitvirtina, tuomet informuojame atitinkamas tarnybas ir tolimesnį bendradarbiavimą su šeima paliekame jiems.“
Socialinės rizikos šeimoms į visuomeninį gyvenimą integruotis sunku, nes jie nelinkę savo skausmu dalintis su kitais.
„Jie nebendrauja su kitokiais žmonėmis. Mato tik tokias šeimas, kuriose taip pat yra labai daug problemų, neplečiančių savo akiračio. Tėvai nepasitiki savimi, bijo likti pasmerkti. Todėl mūsų pareiga juos įkvėpti, pabūti šeimų draugais ir mokytojais“, - pastebi specialistė.
Pasak V. Milašienės, į socialinės rizikos apskaitą dažniausiai įtraukiami 30 – 35 metų darbingo amžiaus moterys ir vyrai. Iš jų problemas aktyviausiai sprendžia dailiosios lyties atstovės: „Moteris įkalbėti keistis yra lengviau nei vyrus. Jos aktyvesnės ir labiau linkusios spręsti problemas. Žinoma, yra ir užsiėmimus lankančių vyrų, bet jų gerokai mažiau nei moterų. Tai nesunku paaiškinti. Taip yra, nes kai kuriose šeimose vaikus augina tik moterys. Todėl problemas tenka spręsti vienišoms mamoms.“
Prašo finansinės paramos
Rugsėjis socialinės rizikos šeimoms teikia ne ką mažiau rūpesčių. Kai kurios šeimos, neišgalėdamos nupirkti savo atžaloms mokyklinių prekių, yra priverstos ieškoti pagalbos. Socialinė pedagogė sako, kad tėveliai šiuo klausiamu kreipiasi į juos.
„Šeimoms materialiai nepadedame, bet visoms primename, kad yra teikiama mokinių parama. Todėl juos nukreipiame į Socialinės paramos skyrių ir jei reikia, padedame užpildyti būtinus dokumentus. Taip pat likimo valiai nepaliekame tų žmonių, kuriems pašalpa nepriklauso. Atitinkamoms tarnyboms plačiau papasakojame apie situaciją ir prašome, kad tokioms šeimoms padėtų“, - kalba V. Milašienė.
Šiaulių socialinių paslaugų poskyrio vedėjos Aušros Gailiūnienės teigimu ar ši parama tėvams priklauso nustatoma pagal šeimos turimą pajamų dydį.
„Nemokamas vaikų maitinimas ir parama mokyklinėms prekėms įsigyti skiriama šeimoms, kurių vieno asmens pajamos neviršija 525 litų. Vienam moksleiviui skiriami 156 litai. Šiuo metu parama skirta 1354 vaikams“, - sako A. Gailiūnienė.
