Todėl keliamas klausimas, ko iš tiesų tikimės iš mokyklos po 10 ar 20 metų?
Apie tai buvo kalbama „Ebit“ vadovų konferencijos diskusijoje „Švietimas kaip nacionalinis prioritetas: kokį vaidmenį turėtume prisiimti?“, kurioje dalyvavo ir „TV3 Group Lithuania“ generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.
Diskusijoje taip pat pasisakė Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas bei filantropinio fondo „Devbridge Foundation“ direktorė ir fondo „Švietimas Nr. 1“ valdybos narė Gintarė Dzindzelėtaitė-Kelmelė, o pokalbį moderavo ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius Dalius Misiūnas.
Šiandienos vaikams svarbiausia – kritinis mąstymas
Paklausta, kokią svarbiausią savybę reikėtų ugdyti šiandienos vaikams, L. Blaževičiūtė nedvejojo – kritinį mąstymą.
„Aš manau, kad šiuolaikinėje visuomenėje, ypač, matant, kokia sudirgusi yra ji ir visas pasaulis, kritinis mąstymas yra labai svarbus. Šiandien matome, kad žmonės eina mitinguoti, bet du iš trijų negali pasakyti, kodėl ir ką jie ten veikia. Geriausiu atveju atsako, kad atėjo paklausyti muzikos ar palaikyti kompaniją draugams, tačiau iš tikrųjų gebėjimas atsirinkti ir vertinti informaciją yra labai svarbus“, – sakė L. Blaževičiūtė.
Anot jos, ne mažiau svarbu griauti visuomenėje įsitvirtinusius stereotipus ir garsiau kalbėti apie tai, kas iš tiesų vyksta švietimo sistemoje.
„Labai džiaugiuosi, kad gimsta ne viena privati iniciatyva, kuri skatina šias diskusijas. Matome, kad yra daugybė mitų, pavyzdžiui, jog mokytojų darbas yra mažai apmokamas. Verslas atliko tyrimą ir paaiškėjo, kad mokytojų vidutinis atlyginimas yra didesnis nei vidutinio vadybininko vidutinėje įmonėje. Labai svarbu tuos mitus griauti ir tai yra žiniasklaidos vaidmuo“, – sakė L. Blaževičiūtė.
Kalbėdama apie vaikų ugdymą, L. Blaževičiūtė pasidalijo ir asmenine patirtimi auginant du vaikus. Anot jos, tėvų vaidmens ugdymo procese nuvertinti negalima.
„Aš tikrai norėčiau grįžus iš darbo žiūrėti TV3 žinias, bet iš tikrųjų kiekvieną dieną ruošiau pamokas su savo abiem vaikais. Pirma su sūnumi baigiau pradinę mokyklą, o dabar, galima sakyti, baigiau ją ir su savo dukra“, – pasakojo vadovė.
Ji prisiminė, kad būtent pokalbis su sūnumi tapo priminimu, kiek daug gali lemti tėvų įsitraukimas.
„Mano sūnus dabar devintokas. Kartą važiuojant į mokyklą jis man pasakė: „Žinai, mama, kodėl aš gerai mokausi? Dėl to, kad tu kiekvieną dieną su manimi sėdėjai ir išmokinai mane mokytis“, – prisiminė L. Blaževičiūtė.
Kartu ji atvirai pripažino matanti ir pačios sistemos problemas.
„Yra tikrai sėkmingų atvejų, yra vaikų, kuriems natūraliai sekasi. Bet jeigu vaikas sistemai yra nepatogus, jam mokykloje būna sunku. Sistema veikia tik gabiems, sėkmingiems, drąsiems ir savimi pasitikintiems vaikams, tačiau, jeigu tu esi vidutinių gabumų, tave sistema dar labiau žlugdo“, – svarstė L. Blaževičiūtė.
Ji taip pat pripažino, kad dėl vaikų ugdymo jai pačiai teko iš naujo atsiversti mokyklinius vadovėlius ir literatūros kūrinius.
Kodėl švietimui reikia tęstinumo?
Kita tema tapo tėvų santykis su mokykla ir gebėjimas nebijoti kalbėtis su ugdymo įstaigomis.
„Mes tuo metu sprendėme dėl mokyklos pasirinkimo. Vaikas buvo įstojęs, tačiau nežinojome, ką daryti. Tuomet pasiūliau jam pačiam nueiti ir pasikalbėti su abiejų mokyklų vadovais. Jis nustebo: „Kaip aš galiu tiesiog ateiti ir pasikalbėti?“ Atsakiau, kad būtent taip ir reikia – prisistatyti, pasakyti, jog svarsto galimybę mokytis toje mokykloje, ir užduoti jam rūpimus klausimus. Taigi kartu pasiruošėme klausimų sąrašą“, – pasakojo ji.
Anot L. Blaževičiūtės, ši patirtis sūnui tapo ne mažesniu iššūkiu nei akademiniai atsiskaitymai.
„Jis grįžo ir pasakė: „Žinai, mama, egzaminas yra niekis, palyginti su tuo pokalbiu, kuriame man reikėjo sudalyvauti“, – prisiminė ji.
L. Blaževičiūtės teigimu, ruošiant vaikus ateičiai svarbu ne tik ugdyti kritinį mąstymą ir savarankiškumą, bet ir užtikrinti, kad pokyčiai švietime būtų nuoseklūs bei ilgalaikiai.
„Aš turiu tokią utopinę idėją – Švietimo ministerija apskritai neturėtų būti vykdomosios valdžios institucija. Ne dėl politinio nepriklausomumo, o dėl tęstinumo. Realiems pokyčiams reikia mažiausiai 10, o gal ir 20 metų.
O dabar kas įvyksta? Pasikeičia Vyriausybė ir nutrūksta švietimo politikos tęstinumas. Padarėme vadovėlių tyrimą, pagaliau radome bendrą kalbą su Švietimo ministerija dėl to, kas turėtų būti padaryta, bet neaišku, ar rudenį galėsime tą pokalbį tęsti. Taip vyksta nuolat.
Todėl manau, kad turėtų būti visų partijų nacionalinis susitarimas – neliečiamas keičiantis Vyriausybėms, įkaltas kaip akmuo į politiką. Tik tada tai galėtų veikti“, – sakė L. Blaževičiūtė.
Ar mokykla ruošia gyvenimui, ar egzaminams?
Konferencijoje taip pat diskutuota, ar dabartinė švietimo sistema ruošia vaikus gyvenimui, o ne tik egzaminams. Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas pabrėžė, kad po 12 metų mokykloje jaunas žmogus turėtų išeiti ne tik su žiniomis, bet ir išsaugojęs smalsumą.
„Jis neturėtų būti orientuotas tik į sėkmingą egzaminų išlaikymą ir to griovio peršokimą. Norėtųsi, kad visas tas 12 metų laikotarpis jam būtų įdomus. Būtent žingeidumo šiandien mūsų švietimo sistemoje labai trūksta“, – sakė V. Benkunskas.
Kaip vieną iš pavyzdžių jis išskyrė Vilniuje įgyvendinamą iniciatyvą „Vilnius yra mokykla“.
„Kiekviena mokykla, dalyvaujanti šiame projekte, per metus turi ne mažiau kaip 100 valandų praleisti netradicinėje ugdymo aplinkoje. Jeigu yra geografijos pamoka – eini į parką. Jeigu istorijos – į muziejų. Jeigu technikos – į įmonę“, – pasakojo meras.
Tuo metu filantropinio fondo „Devbridge Foundation“ direktorė ir fondo „Švietimas Nr. 1“ valdybos narė Gintarė Dzindzelėtaitė-Kelmelė svarstė, ar švietimo sistemą reikėtų taisyti, ar iš esmės permąstyti iš naujo.
„Verslai susiduria su dilema. Vieni bando suprasti, kaip jie gali panaudoti dirbtinį intelektą savo esamuose procesuose, kiti kuria viską nuo nulio – jau kaip AI native organizacijos. Akivaizdu, kad kol kas geriau sekasi tiems, kurie kuria nuo nulio. Su švietimu, man atrodo, turime panašią dilemą“, – teigė ji.
Pasak G. Dzindzelėtaitės-Kelmelės, kalbant apie švietimą dažniausiai akcentuojamos problemos, tačiau retai keliami ambicingi tikslai.
„Mes daug kritikuojame švietimo sistemą. Jeigu naujienos apie švietimą, jos dažniausiai būna blogos ir tarsi norėtume ją suremontuoti. Tačiau kartais pagalvoju – o gal ją reikėtų kurti iš naujo?“, – nurodo ji.
Anot jos, pokyčiai prasideda nuo visuomenės lūkesčių.
„Jeigu šiandien ekonomikos ir verslumo konferencijoje pasakyčiau, kad mums užtenka vidutinių pajamų, vieno vienaragio ir vidutinio augimo, manęs daugiau nebekviestų į tokius renginius. Švietimo srityje, deja, pakanka būti dvidešimtiems Europoje. Norėčiau, kad visi būtume ambicingesni – pradedant tėvais ir jų įsitraukimu į ugdymo procesą tam, kad švietimas taptų numeriu vienu“, – sakė G. Dzindzelėtaitė-Kelmelė.
„Švietimas – prioritetas“
Diskusiją užbaigęs V. Benkunskas pripažino, kad kalbos apie švietimo reformas ir prioritetus visuomenėje neretai skamba kaip tušti pažadai.
Vis dėlto, jo teigimu, jei siekiama realių pokyčių, švietimo politikoje turi atsirasti daugiau profesionalios vadybos ir mažiau trumpalaikių politinių interesų.
„Aš iš dalies sutinku su tuo, ką sakė ponia Laura – į švietimo politikos formavimą turime daugiau įsileisti profesionalios vadybos. Tas noras pareguliuoti, padaryti švietimo reformą, pabrėžti, kad mokytojas tikrai yra prestižinė profesija, dažnai pakiša mums koją. Reikia bent iš dalies depolitizuoti sistemą, jeigu norime pakelti tuos rodiklius aukščiau“, – teigė V. Benkunskas.
Baigdamas diskusiją jis paragino kiekvieną turėti savo nuomonę apie švietimą.
„Jeigu nori turėti nuomonę, turi apie tai pamąstyti, o, jeigu mąstai, tai darysi kritiškai. Pagalvokime, kad švietimas taip pat gali būti nacionalinio saugumo klausimas“, – sakė Vilniaus miesto meras.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
