Lietuvos žurnalistų sąjunga antradienį išsiuntė į Seimą oficialų raštą dėl siūlymo į Visuomenės informavimo įstatymą įvesti pataisas, kuriomis būtų ribojama galimybė laisvai reikšti nuomonę. Žurnalistų sąjungą nuliūdino tai, jog į darbo grupę, kurioje buvo priimtas toks siūlymas, nebuvo įtrauktas nė vienas žurnalistas.
Žurnalistų sąjungos išplatintame pranešime teigiama, kad, patvirtinus šias pataisas, žurnalistai galėtų būti persekiojami už žmonių įsitikinimų ir nuomonių sklaidą, o visuomenė imtų vengti viešai išsakyti savo mintis. Seimo narių – Laimos Mogenienės, Jono Čekuolio, Rimanto Bašio ir Vytauto Grubliausko iniciatyva nebuvo plačiai aptarta nei su visuomene, nei su profesionalius žurnalistus vienijančiomis Lietuvos organizacijomis.
Baiminamasi, kad skuboti siūlymai prieš pat rinkimus keisti ypatingai svarbią valstybės gyvenimo sritį – reglamentuoti visuomenės informavimą, gali turėti įtakos šalies demokratijos bei pliuralizmo lygiui. Be to, skuboti siūlymai gali iš esmės pakirsti ir esminius šalies Konstitucijos straipsnius, užtikrinančius žmonių teisę turėti savo įsitikinimus bei juos viešai skleisti.
„Kam kalbėti, jeigu geriau nekalbėti?“
Seimo narių grupė į Visuomenės informavimo įstatymą ragina įvesti pataisas, kuriomis būtų galima pažaboti neapykantos kurstymą masinėse informavimo priemonėse. Šiam tikslui numatoma ne tik suteikti platesnius įgaliojimus žurnalistų etikos inspektoriui, bet ir apriboti nuomonės sampratą.
Įstatymo pataisomis siūloma susiaurinti iki šiol egzistavusią nuomonės sampratą. Pagal siūlomą nuomonės apibrėžimą būtų reikalaujama, kad nuomonė „remtųsi faktais, pagrįstais argumentais“, sąmoningai nenuslėptų bei neiškreiptų „žinomų ir žinotinų faktų ir duomenų“. Pagal įstatymo pataisas ketinama atskirti Žurnalistų etikos komisijos ir žurnalistų etikos inspektoriaus funkcijas, pastarajam pavedant nagrinėti skundus dėl žiniasklaidoje kurstomos neapykantos.
Kaip portalui „Balsas.lt“ sakė Žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, visuomenės informavimo sritis yra pernelyg subtili ir susijusi praktiškai su visu mūsų gyvenimu, dėl to pradėjus riboti nuomonių sklaidą, žiniasklaida nebeteiks visų realių vertinimų apie svarbiausius įvykius arba reiškinius vien dėl to, kad tai gali neatitikti įstatymo suvaržymų. „Žmonės tiesiog neteks realių vertinimų, be kurių labai sunku susiorientuoti, kas vyksta šalyje. <...> Gali kilti realus pavojus atsirasti cenzūrai“, - tikino D. Radzevičius.
Dar labiau D. Radzevičių nustebino tai, jog kuriant šį įstatymo projektą, į darbo grupę nebuvo įtraukta nei viena žurnalistinė organizacija, ar komunikacijos specialistai iš Vilniaus universiteto.
D. Radzevičiaus teigimu, tokios įstatymo pataisos ugdys savicenzūrą: mat šitaip norima informacijos šaltinius truputėlį „priveržti“, kad pernelyg daug ir pernelyg laisvai nešnekėtų. „Dalis žurnalistų, bijodami, kad gali būti nubausti, vengs kalbėti. Kam kalbėti, jeigu geriau nekalbėti?“, - aiškino jis.
Įstatymo būtinumui argumentų nereikia?
Tokius savo siūlymus praeitą savaitę L. Mogenienė atsisakė komentuoti iš pirmo karto ir paprašė portalo „Balsas.lt“ pasitikslinti, apie ką bus kalbama ir perskambinti po valandos. Tačiau su Seimo nare susisiekti nepavyko nei po valandos, nei po dviejų, nei visą praėjusią savaitę, kol galiausiai ir pats pranešimas su siūlymu iš Seimo tinklalapio dingo.
Tačiau vietoj to portalui „Balsas.lt“ pavyko pakalbinti Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovą ir vieną šias pataisas rengiančios darbo grupės narį Henriką Mickevičių.
Pasak jo, neapykantos Lietuvoje kurstymas turi augančią tendenciją, dėl to reikia su tuo kovoti. „Žmogaus teisių požiūriu, viskas gerai, jokių standartų mes nepažeidžiame“, - sakė jis.
Tuo tarpu D. Radzevičius sako negalįs paaiškinti, ko tokiomis įstatymo pataisomis kai kurie Seimo nariai siekia. „Turiu negerą įtarimą, jog tai daroma nebūtinai dėl tų tikslų, kurie yra deklaruojami, nes šito įstatymo pataisų (būtinybė – aut.) nebuvo argumentuota jokiais tyrimais, kurie parodytų ne tik problemos mastą, bet ir tai, kad šitos pataisos ims ir išspręs problemas, apie kurias kalbėjo ir L. Mogenienė ir kiti politikai“, - sakė D. Radzevičius.
Anot jo, šiandien yra pakankamai baudžiamųjų bei kitų teisinių instrumentų, kurie leistų bausti asmenis, skleidžiančius šmeižtą ar duomenis, pažeidžiančius asmenų garbę ir orumą.
H. Mickevičiaus teigimu, dėl atvirų sienų su Vakarais į Lietuvą vis gausiau atvažiuojantys užsieniečiai keičia šalies etninę, rasinę ir religinę kompoziciją, padaugėja mišrių šeimų, dėl to palikti „tokius dalykus visiškai be jokio reglamentavimo“, anot H. Mickevičiaus, būtų pernelyg pavojinga.
Pasak H. Mickevičiaus, ir Europos žmogaus teisių konvencijoje žodžio laisvė yra siejama su atsakomybe ir pareigomis, dėl to tam tikrais atvejais ją galima riboti. „Vienas iš tokių atvejų, kada žodžio, saviraiškos, taip pat - žiniasklaidos laisvė naudojama neapykantai, diskriminacijai ir nepakantumui „kitokiems“ kurstyti“, - aiškino jis.
Automobiliai tik tie, kurie mėlynos spalvos?
H. Mickevičius tikino, esą šita pataisa neįtvirtins žiniasklaidos savicenzūros. Pasak jo, žiniasklaida ir dabar yra tam tikra prasme cenzūruojama dėl Baudžiamajame kodekse įtvirtinto straipsnio, kuris draudžia kurstyti neapykantą. Anot H. Mickevičiaus, tai, kas dabar siūloma, tai tiesiog paskirti atsakingą asmenį, kuris „dėmesingai žiūrėtų, kas darosi internetiniuose komentaruose“.
H. Mickevičiaus teigimu, nuomonė yra apibrėžta tik atskirose bylose, dėl to reikėtų tam tikrame teisės akte apibrėžti ir aiškiai pasakyti, kas tai yra. Pasak jo, apibrėžimas turi, be jokios abejonės, atitikti žmogaus teisių standartus.
Tuo tarpu žurnalistų bendruomenei didžiausią nerimą kelia parlamentarų noras iš esmės naujai apibrėžti nuomonės sąvoką ir padidinti valstybės institucijų galias persekiojant žiniasklaidą už skleidžiamas kitų žmonių nuomones. Iki šiol įstatyme buvo pakankamai aiškiai nurodyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi. Todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai. Tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Žurnalistų sąjunga mano, kad iki šiol toks apibrėžimas niekam nekėlė jokių esminių problemų, todėl realios būtinybės keisti įstatymą nebuvo.
D. Radzevičiaus sako, jog siekis nuomonės apibrėžimą susiaurinti tiek, kiek yra siūloma Visuomenės informavimo įstatymo pataisomis, yra gana rizikinga, ypač reikalaujant, kad kiekviena nuomonė turi būti privalomai argumentuota ir paremta faktais. „Tai rodo, jog nėra įsigilinta ir į nutarimuose formuotą Aukščiausiojo teismo praktiką, kas yra žinia ir kas yra nuomonė“, - teigė D. Radzevičius.
Reikalavimas, kad nuomonė remtųsi faktais ir pagrįstais argumentais, anot jo reikštų, kad kiekvieną viešai reiškiamą nuomonę dar reikia ir pagrįsti įrodymais. Tačiau Lietuvos teismai bylose jau yra pasisakę, kad „pagrindinis kriterijus, skiriantis išreikštą nuomonę nuo paskleistos žinios, yra galimybė žiniai taikyti tiesos kriterijų“.
D. Radzevičių labiausiai stebina ketinimai susiaurinti nuomonės apibrėžimą, nurodant, kokia ji turi būti. „Jeigu mes kalbame, kas yra automobilis, mes negalime pasakyti, kad automobiliais gali būti tik tie, kurie yra raudonos arba mėlynos spalvos, o visi kiti - ne. Nuomonė yra ir tokia, ir kitokia - ji gali būti visokia“, - tvirtino D. Radzevičius.
Pasak jo, iki šiol girdimos problemos, kurios susijusios ne tiek su įstatymų netobulumais, kiek su jų praktiniu įgyvendinimu. „Tai, kad teisėsaugos institucijoms sunku kontroliuoti internetinę erdvę, tų priežasčių yra darbo efektyvume, o ne dėl to, kad neaiškūs įstatymai“, - stebėjosi D. Radzevičius.
Žiniasklaidos turinio kontrolė – Seimui
Žurnalistų bendruomenę suneramino politikų noras suteikti valdžios institucijoms galią reguliuoti ir kontroliuoti žiniasklaidos pranešimų turinį. „Iki šiol Seimas iš esmės beveik nieko nedarė, kad imtų efektyviai veikti visuomenės informavimo priemonių savireguliacijos sistema ar efektyviau dirbtų teismai, kurių reformos stringa jau ne vienerius metus“, – teigiama pranešime.
Seime siūloma ne tik suteikti teisę žurnalistų etikos inspektoriui nagrinėti suinteresuotų asmenų skundus, jei yra pažeidžiamos visuomenės informavimo įstatymo nuostatos, bet ir pavesti inspektoriui prižiūrėti, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi įstatymų nuostatų, draudžiančių diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos.
Žurnalistų sąjungos išplatintame pranešime sakoma, kad Seimas šitaip gali imti dangstyti savo neveiklumą, siūlydamas atimti iš ne vienerius metus veikiančios Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos teisę prižiūrėti, kaip platinant viešąją informaciją laikomasi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų, draudžiančių kurstyti neapykantą dėl tautybės, rasės, religijos, socialinės ar lytinės orientacijos. Grupė parlamentarų siūlo ateityje šią funkciją perleisti valstybės pareigūnams.
Iki šiol kiekvienas asmuo, jaučiantis, kad jo teisės buvo pažeistos, galėjo kreiptis į teismą, kuris turi būti nepriklausomas nagrinėdamas skundus. Tačiau naujos pataisos numato ypač dideles galias inspektoriui, kuris yra tiesiogiai atskaitingas Seimui ir iš esmės gali būti priklausomas nuo politikų. „Tai reiškia, kad Seimo nariai Lietuvoje pretenduoja tapti nauja žiniasklaidos turinio priežiūros institucija“, – teigiama pranešime.
