M. Chabibulinas: Aš, Mantas Chabibulinas, iš Kauno. Šiuo metu esu Lietuvos nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos pirmojo šaukimo savanoris. Mano batų dydis – 43,5, bet kariuomenėje teko pasirinkti 44-ąjį, kad nespaustų.
D. Sagaitis: Koks tavo karinis laipsnis?
M. Chabibulinas: Jaunesnysis eilinis. Jis yra suteikiamas priėmus kario priesaiką Lietuvos Respublikai.
D. Sagaitis: Ką veikei prieš sužinodamas, kad jau tikrai išvyksti tarnauti į Tauragę?
M. Chabibulinas: Oi, labai daug ką veikiau. Pirmiausia mokiausi važiuoti triratuku, paskui dviračiu...
D. Sagaitis: Čia tavo kelio pradžia (juokiasi)?
M. Chabibulinas: Taip (juokiasi). Įvairios veiklos turėjau visą laiką. Niekada nebuvo taip, kad sėdėčiau ir nieko neveikčiau. Dariau viską – nuo indų plovimo iki visuomeninės veiklos. Vaikystėje buvau energingas neklaužada, paūgėjęs ėmiau sportuoti, vėliau patraukė ir veikla jaunimo organizacijose, baigęs mokyklą ėmiau ieškoti savo gyvenimo kelio. Keičiau darbus ir ieškojau, kokia karjera mane domintų ateityje. Nusprendžiau išmėginti karo tarnybą.
D. Sagaitis: Turėdamas patirties, kurią sukaupei iki dabar, ar galėtum pasakyti, kas tarnyboje pasirodė sunkiausia?
M. Chabibulinas: Man didžiausias sunkumas buvo ne fizinis krūvis – sunku buvo dėl tvarkos. Aš pripratęs prie chaoso. Esu linkęs improvizuoti, viską daryti paskutinę minutę, tuo pačiu metu dirbti kelis skirtingus darbus. Einu pasiimti, pavyzdžiui, dviračio, bet pakeliui dar sugalvoju nupirkti gėlę merginai.
D. Sagaitis: Kaip žinia, Rikiuotės statutą mums teko skaityti ne kartą, ir garsiai...
M. Chabibulinas: Man – ne vieną dešimtį kartų. Aš netgi moku jį mintinai (juokiasi). Ten yra rašoma, kad vadų įsakymus turi vykdyti greitai, tiksliai ir netrukdyti to daryti kitiems. Tai reiškia, kad be vado leidimo negali improvizuoti, išeiti iš rikiuotės, pradėti rūkyti, kramtyti ar ką nors kita daryti.
D. Sagaitis: Nors su tavimi mes gyvename tame pačiame koridoriuje, tarnaujame tame pačiame būryje, maudomės tuose pačiuose dušuose, einame į tuos pačius tualetus ir apskritai esame gana artimi žmonės (juokiasi), bet būna, kad kartais mūsų dienotvarkės skiriasi. Kartais vienam tenka daugiau fizinio aktyvumo, o kitam – įvykdyti netikėtas užduotis. Papasakok apie savo dieną nuo ryto iki vakaro, kad žmonės, kurie nėra buvę kariuomenėje ir nėra susidūrę su ja iš esmės, galėtų susidaryti bendrą vaizdą.
M. Chabibulinas: Kol aš buvau visavertis civilinio gyvenimo atstovas, matydavau kariuomenės plakatus su užrašu: „Išmok nugalėti!“. Dabar suprantu, kad aš tikrai tapsiu kovotoju. Pirma kova prasideda ryte, kai reikia kovoti su savimi norint atsikelti šeštą valandą ryto (juokiasi). Tai yra pati didžiausia kova su savimi, nes atsikelia tik mano kūnas (juokiasi). Vėliau – rytinė mankšta, po jos laukia higienos procedūros ir tvarkymasis. Susitvarkę keliaujame pusryčiauti, o po pusryčių – rytinis patikrinimas. Jo metu pristatoma būsima dienotvarkė, vadai patikrina tvarką ir pasiteirauja apie mūsų savijautą. Tuomet vyksta pirmieji užsiėmimai, kurie gali būti teoriniai arba praktiniai. Šiuo metu daug užsiėmimų vyksta lauke. Mokomės taktinio judėjimo, topografijos, pirmosios medicininės pagalbos, ginklo valdymo technikos. Po kiekvienų pratybų turime laiko atsikvėpti ir susitvarkyti išvaizdą, nusivalyti batus. Po pietų dažniausiai klausomės teorinių paskaitų, o po jų – fizinio lavinimo pratybos, o jos būna labai įvairios. 17.00 val. baigiasi mūsų nustatyta dienotvarkė, tad iki vakarienės – įgūdžių tobulinimas, saviruoša, papildomi užsiėmimai. Kartais turime ir laisvesnio laiko, pavyzdžiui, po vakarienės, iki vakarinio patikrinimo, galime naudotis internetu, Wi-Fi, telefonais, kompiuteriais, žiūrėti filmus, sportuoti, žaisti sportinius žaidimus ar skaityti. Per vakarinį patikrinimą yra sužiūrimas bataliono karių skaičius, t. y. ar visi sąraše esantys kariai yra batalione. Pasibaigus vakariniam patikrinimui, ruošiamės miegui: einame į dušą, skalbiame rūbus. Prieš miegą patikrinama karių higiena: pritrynimai ant kojų, ar yra sužalojimų ir t. t. Taip nuo ryto iki vakaro ant kojų mes išbūname šešiolika valandų – nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro.
D. Sagaitis: Kaip žiūrima į karių negalavimus?
M. Chabibulinas: Iš tikrųjų aš labai nustebau, kad prieš kiekvienas pratybas vadai mūsų paklausia, ar visi gerai jaučiamės, ar niekam nieko neskauda. Ir nebūna taip, kad jei turi kokių nors sveikatos problemų, tai kas nors tyčiotųsi arba ką nors tektų daryti kenčiant skausmą. Jei tu susižeidi, tau suteikiama medicininė pagalba, esi visiškai išgydomas. Jei nutinka kas rimčiau, tave veža į miesto ligoninę. Ir į tai yra rimtai žiūrima, nes karys turi būti sveikas ir kupinas jėgų. Kai man buvo sunkiau, su manimi šnekėjosi būrininkas ir prašė manęs išsišnekėti. Išsišnekėjau. Ir man dabar viskas yra gerai. Yra pas mus ir psichologai, su kuriais galime pasikalbėti.
D. Sagaitis: Dar sugrįžkime prie maitinimo. Kaip tu jį vertini?
M. Chabibulinas: Tikrai teigiamai. Mus maitina tris kartus, jei budi – laukia ir naktipiečiai – smagus dalykas. Ateidamas į kariuomenę tikėjausi, kad bus vien tik košės, košės ir košės, tačiau maitina mus tikrai gerai. Gauname labai įvairių patiekalų – nuo kepsnių iki troškinių, tai pat dažniausiai būna ir šaltas patiekalas, o per pietus – dar ir sriuba. Kasdien gauname skirtingų vaisių, o per vakarienę – ir desertą.
D. Sagaitis: Pakalbėkime apie atmosferą pas mus. Gyvename maždaug po dešimt žmonių kambaryje, būryje – apie trisdešimt žmonių, na, o kuopoje – apie šimtą trisdešimt. Kadangi tarnaujame MPB „Geležinis Vilkas“, kaip ten yra iš tikrųjų: žmogus žmogui – žmogus ar žmogus žmogui – vilkas?
M. Chabibulinas: Būryje tu negali būti žmogus žmogui – vilkas, nes kentės visas būrys. Tu būni labai draugiškas ir draugui pataisai išsikišusį batų raištelį, stengiesi padėti jam, kai būna sunkiau, kad visiems geriau sektųsi. Iš pradžių buvome gal truputėlį išsigandę, išsiblaškę, o dabar, manau, mūsų būrys jau gana stiprus kumštis. Žengiame užtikrintai, stengiamės vieni kitiems padėti. Jei reikia, tai susirenka visas mūsų būrys ir aptariame problemas: kur mums reikėtų pasistengti, kas kam sunkiau sekasi arba kas mums geriau sekasi. Tai stengiamės padaryti vakare, kai yra truputėlį daugiau laisvo laiko, prieš miegą. Smagu, kad susirinkimų reikia vis mažiau, nes atsiranda bendra nuovoka.
D. Sagaitis: Na, mėnesis tarnybos praėjo, kaip bebūtų, susidraugavome daugiau mažiau visi. O draugystei labai gerai padeda bendros veiklos, bendri mokymai. Turėjome pirmas tokias rimtesnes pratybas. Pavyzdžiui, prieš tai mokėmės įvairių įgūdžių atskirai, o šiose pratybose reikėjo juos visus sujungti ir viską, ko mokėmės, turėjome pritaikyti praktikoje.
M. Chabibulinas: Čia tu apie mišką, taip?
D. Sagaitis: Būtent. Nuo apkasų kasimo, budėjimo naktį, iki žygiavimo atgal. Papasakok savo įspūdžius.
M. Chabibulinas: Man labiausiai patiko miegas, poilsis ir maistas (juokiasi). Sausas davinys man taip pat patiko. Vėlgi, buvo skirtingų nuomonių, bet aš jį valgiau su pasitenkinimu. Apkasas buvo metro pločio ir dviejų metrų ilgio (mes kasėme stovimą apkasą). Taigi, tiems, kurie buvo žemesni, su aukštaūgiais buvo gana sunku. Mes su kolega buvom vidutinio ūgio ir dar padėjo brustveras, taigi nebuvo labai sunku. Kas spėjo, kas ne, kas padarė apkasą per siaurą, o mums pasisekė visai neblogai. Bet kasti buvo sunku, pasitaikydavo visko – akmenys, šaknys ir taip toliau. Iškasę apkasus, nespėjome dorai pasidžiaugti savo atliktu darbu – juos liepė užkasti. Nuliūdino (juokiasi). Bet manau, kad mes spėsime apkasais atsidžiaugti, kai reikės juose miegoti.
D. Sagaitis: Tikiu, kad ne paskutinį kartą mes juos kasėme (juokiasi). O kaip įsirengei miške, kaip miegojai? Koks miegas miegmaišyje, naktį, miške? Ar tilpai į miegmaišį?
M. Chabibulinas: Aš į miegmaišį tilpau. Man trukdė miegoti mano draugė Gabija. Supažindinsiu jus su ja. Gabija yra mano palydovė, visuomet kai mes išeiname į pratybas, ji mane saugo, aš ją prižiūriu. Tikslesni duomenys apie ją yra G36 KA4. Jos kalibras – 5,56 x 45, greitošauda – 750 šūvių per minutę. Mes gana gerai sutariame. Vieną kartą buvau ją palikęs truputėlį toliau nuo savęs. Ji labai supyko, pasiskundė vadui ir man teko nešiotis du ginklus. Vienas ginklas buvo tikrai nemažas rąstas. Tam, kad aš suprasčiau, kad Gabijos negaliu palikti vienos (juokiasi).
D. Sagaitis: Rąstas buvo kaip prieštankinis granatsvaidis (juokiasi), ant peties nešei.
M. Chabibulinas: Daugelis iš mūsų būrio jau davė vardą savo ginklui, nes kai suasmenini tą daiktą, tai jį lengviau prižiūrėti ir maloniau nešiotis šalia savęs. Labiau rūpiniesi. Įdomus dalykas, kad miške, ypatingai naktį, paaštrėja visi pojūčiai. Iš pradžių skeptiškai įsiklausiau į perspėjimus, bet išties gali girdėti kiekvieną traškesį kilometro spinduliu. Gali girdėti viską: kai draugas apsiverčia miegmaišyje, kur šuo loja už nežinia kiek kilometrų. Galiu pabrėžti, kad nuobodu ten tikrai nėra.
D. Sagaitis: Kaip tarnyba atsilieps tau, kaip asmenybei?
M. Chabibulinas: Išmoksiu tvarkingumo ir drausmės, tai yra svarbiausi dalykai, kurių man trūksta. Ir punktualumo, kurio man tikrai trūksta (juokiasi). Bet ne karinis muštras yra esmė. Matydamas tuos tikrus karius, atliekančius tarnybą jau ne vienerius metus, įžvelgiu jų akyse ryžtą. Tikrą, grynakraujį ryžtą. Jie ryžtingai atlieka kiekvieną savo užduotį, kas mane tikrai žavi.
D. Sagaitis: Kariuomenėje pabuvęs mėnesį, matydamas karių ryžtą ir valią, ar gali pasakyti, kad keičiasi tam tikros nuostatos Tėvynės, patriotiškumo, laisvės atžvilgiu?
M. Chabibulinas: Nesikeičia. Nesikeičia, nes aš buvau susidėliojęs savitą koncepciją. Man patriotiškumo sąvoka nereiškia, kad turiu vaikščioti su trispalve ir išsidažęs veidą... Aš į tai labiau žiūriu taip: Lietuva yra mano namai. Man namuose yra gera. Kiekvienas gintų savo namus. Kiekvienas į savo namus priima svečius, kurie gerbia jo namus. Stengiesi rūpintis savo namais, jei juose kažkas genda. Stengiesi su namiškiais sutvarkyti kylančias problemas. Visa tai tam, kad namuose būtų jauku. Kariuomenė atveria tokį suvokimą, kad tu ginsi tai, kas priklauso ne tik tau, bet ir tavo draugams, tavo šeimai. Tu supranti, kad tu esi atsakingas ne tik už save, kad tu atiduosi visas jėgas tam, kad apgintum savo draugus, savo šeimą, savo valstybę, savo protėvių palikimą.
D. Sagaitis: Kada jauteisi kariuomenėje gerai? Ar buvo atėjęs supratimas, kad gerai, jog čia esi?
M. Chabibulinas: Kai mes atėjome duoti priesaiką. Tai buvo labai labai žavu. Tada Tauragėje stovėjome visi naujokai. Stovėjo visi vadai. Buvo labai daug žmonių iš Tauragės, draugų, artimųjų. Ir jie į mus žiūrėjo su dideliu pasididžiavimu. Ir kai jau išsirikiavome aikštėje, aš stovėjau aukštai iškelta galva. Aš jau stovėjau taip pat ryžtingai, kaip tie kariai, apie kuriuos minėjau. Kai reikėjo priklaupus ant kelio prisiekti Lietuvos valstybei, aš tai sakiau iš visos širdies. Tai buvo labai džiaugsminga akimirka. Man labai patiko stovėti ir žinoti, kad esu ne vienas, kad man iš kairės ir dešinės, iš priekio ir už nugaros yra tie, kurie mane gins ginklu ir kuriuos ginsiu aš. O aplinkui matyti tuos, kuriuos ginsime mes. Jie tuo džiaugėsi – su šypsenomis, su aplodismentais. Girdėti, kaip gaudžia visa aikštė nuo „Geležinio vilko“ maršo – tai buvo džiaugsmingiausia akimirka iki šiol. Aišku, galbūt praėję „Vilko“ ir „Šlovės“ takus jausimės tikresniais kariais, bet iki šiol tai buvo pati stipriausia akimirka.
D. Sagaitis: Pasakyk tiems, kurie skaito šį mūsų pokalbį, būsimiems šauktiniams, savanoriams, kurie dar tik svarsto ir suka galvą, kaip ten viskas bus, pasakyk jiems, koks mūsų aprūpinimas, ką reikėtų pasiimti su savimi?
M. Chabibulinas: Aprūpinimas labai geras. Galbūt iš pradžių labiau norisi apsiauti savo batus, apsivilkti savo sportinę aprangą ar dar ką nors, bet man kariški batai jau yra patogūs, o apranga darosi vis mielesnė ir mielesnė. Jau pripratau ir prie uniformos medžiagos. Pradžioje galvoji, kokios čia apkritusios kelnės, bet vėliau supranti, kad tai lengvina judėjimą, ir nuomonę pakeiti. Galbūt šiek tiek sunku atnaujinus šaukimą po tiek metų iš naujo. Mes esame pirmieji, tai matome kaip ir „beta“ variantą, kuris iš tiesų yra geras. Mes viską gaunam naują. Viską: apranga, ginklai, technika, ekipuotė – viskas yra nauja. Ir visi ateinantys gaus naują aprangą, ginklus ir t. t. Esam aprūpinti tikrai aukštos kokybės daiktais.
D. Sagaitis: O ir važinėjam mes su limuzinu (juokiasi).
M. Chabibulinas: Taip, mūsų limuzinas nuostabus. Važiavimas su ta karine mašina man buvo tikra atrakcija. Aš jau seniai norėjau pasivažinėti juo. Ir tikrai smagiai važiuojasi susispaudus, traukiant skanduotę, kuopos dainą ar „Geležinio vilko“ maršą. Gerai, aš prisipažinsiu dar dėl vieno dalyko: kai sužinojau, kad jau tikrai tarnausiu Tauragėje, aš galvojau, kad labai daug dalykų bus likę nuo senų laikų, bet viskas yra labai modernu. Tai mane labai nudžiugino. Vadinamosios diedovščinos nėra nė kvapo. Tikrai. Yra vadai, kurie yra kompetentingi. Viskas daroma moderniai, humaniškai. Nėra tyčiojamasi, nėra „užsisėdama“.
D. Sagaitis: Pokalbio pabaigai... Užsiminei apie būrio skanduotę. Ar tiesa, kad ją, tokią klasikinio stiliaus būrio skanduotę bėgimui, parašei tu? Ar sunkiai dėliojosi žodžiai?
M. Chabibulinas: Na, kažkaip rašėm paprastai ir supratom, kad šita įprasta skanduotės melodija gana gerai tinka. Aš parašiau juodraštį, pagrindą, o toliau kolegos ištaisė, pataisė, pridėjo ir išėjo labai nebloga kombinacija žodžių, kuri gana gerai užvedė mus žygyje, kai buvome jau visai pavargę. Tuomet pajutome, kaip sukilo adrenalinas, atsirado ryžto įveikti paskutinius žingsnius.
D. Sagaitis: Ačiū, Mantai, už pokalbį. Mes su tavimi vėl susitiksime dar šiandieną, bataliono teritorijoje, vakarinėje rikiuotėje ir kartu tęsime tarnybą.
M. Chabibulinas: Ačiū tau už malonią popietę Kaune.
