Žodis „savivalda“ šiuo metu yra labai populiarus Lietuvoje. Deja, net aukšti valdžios vyrai menkai tesuvokia, ką šis terminas iš tikrųjų reiškia.
Lengviausia suprasti savivaldos realią prasmę, ištyrus savivaldos atsiradimo kilmę bei raidą amžių bėgyje. Šiame straipsnyje pabandysiu pateikti Vakarų valstybių šiuolaikinės demokratinės savivaldos kilmės ir raidos istorinę apžvalgą bei galimas savivaldos perspektyvas Lietuvoje.
Laisvi, ekonomiškai nepriklausomi ir iniciatyvūs žmonės – savivaldos egzistavimo pagrindas
Bet kurios savivaldos svarbiausias būtinas elementas yra laisvi, ekonomiškai nepriklausomi ir iniciatyvūs žmonės, aiškiai suprantantys savo interesus ir juos aktyviai ginantys. Tokie žmonės jau senų senovėje suprato, jog efektyviausia ginti savo bendrus interesus susivienijus į organizacijas. Ne veltui senovinė patarlė sako: „Vienas lauke ne karys“.
Laikui bėgant gentinės demokratinės savivaldos organizacijos peraugo į valstybes, kuriose, centralizuojantis valdžiai, to meto valdantieji „biurokratai“ palaipsniui pamynė ankstyvąsias demokratines savivaldos formas, o dauguma laisvų žmonių buvo paversti vergais ir baudžiauninkais. Vis tik savivalda neišnyko, o įvairiomis formomis (tiesa, kartais labai išsigimusiomis) išsilaikė beveik visose pasaulio valstybėse, netgi tokiose, kaip carų valdoma Rusijos imperija ar komunistinė Sovietų Sąjungos imperija. Tačiau šių išsigimusių savivaldos formų neįmanoma pavadinti demokratinėmis, kadangi jose savo interesus atstovavo ir gynė tik negausios (tačiau įtakingos ir turtingos) žmonių grupelės (pvz., SSSR tokia įtakinga grupele buvo CK politbiuras, o vadinamosios visų lygių tarybos („sovietai“) buvo tik savivaldos imitacija – išorinis formos pamėgdžiojimas). Tokio tipo „savivaldas“ istorikai vadina feodalinėmis. Lietuvoje šiuo metu taip pat dar toli iki demokratinės savivaldos.
Mūsų dabartinė savivalda irgi tebėra iš esmės feodalinė, kadangi palyginti tik labai maža gyventojų dalis yra ekonomiškai nepriklausomi, yra aiškiai įsisąmoninę savo interesus ir aktyviai juos gina, susivieniję į atitinkamas visuomenines organizacijas. Geriausiu tokios organizacijos pavyzdžiu Lietuvoje būtų Pramonininkų konfederacija, turinti savo atstovus valdžios struktūrose (tame tarpe ir Vyriausybėje) ir aktyviai ginanti savo narių interesus.
Tačiau tokių organizacijų Lietuvoje kol kas labai nedaug, o tai reiškia, jog dauguma žmonių Lietuvoje vis dar nedalyvauja realioje savivaldoje. Taigi, ir mūsų savivalda dar nėra demokratinė.
Laisvųjų miestų gyventojai –savivaldos kūrėjai
Šiuolaikinė demokratinė savivalda gimė Vakarų Europoje kuriantis miestams. Laisvųjų miestų praturtėję gyventojai – pirkliai ir amatininkai – daugelį amžių aršiai kovojo su juos engiančiais feodalais. Gana greit miestiečiai suprato, jog laimėti šią kovą jie gali tik susivieniję į bendras organizacijas – amatininkų cechus ir pirklių gildijas. Savo interesams apginti cechai ir gildijos sukūrė ir apginklavo karių būrius, kurie ne tik apgynė miestus nuo aplinkinių feodalų, bet ir palaipsniui užėmė vieną po kitos visas feodalų pilis.
Tačiau iki tai įvyko, gerai ginkluotų ir organizuotų feodalų – riterių – armijos ne kartą žiauriai sumušė ir nusiaubė miestus. Bet, laikui bėgant, būdami geriau išsilavinę, platesnio akiračio ir lengviau įsisavinantys įvairias naujoves, miestų amatininkai ir pirkliai išrado ir pritaikė naujus labai efektyvius ginklus – arbaletus ir alebardas.
Arbaletų strėlės lengvai pramušdavo riterių šarvus, o alebardomis ginkluoti cechų pėstieji kariai iškapodavo raitųjų riterių pulkus. Alebardas – ilgakočius specialios formos kirvius – išrado šveicarai. Neperdedant galima pasakyti, jog Šveicarijos valstybė susikūrė ir iškovojo daugybę pergalių alebardų dėka.
Taigi, pačią šiuolaikiškiausią demokratinės savivaldos formą pagimdė šveicarų valstiečiai ir miestiečiai, alebardomis iškapoję juos puolusias feodalų kariuomenes ir tuo pačiu apgynę savo demokratines laisves. Kitas miestiečių išrastas ir efektyviai pritaikytas ginklas buvo patrankas. Kiek vėliau, remiantis panašiu principu, buvo sukurti rankiniai šaunamieji ginklai – arkebūzos ir muškietos. Jų dėka miestiečiai nesunkiai iš tolo pramušdavo storus riterių šarvus.
Demokratinės savivaldos ir feodalizmo kovos kulminacija Vakarų Europoje buvo Didžioji prancūzų revoliucija. Feodalinės savivaldos gynėjai pateko po giljotinos peiliu ir prarado savo galvas, o demokratinė savivalda galutinai ir negrįžtamai įsigalėjo visoje Vakarų Europoje, o vėliau ir Šiaurės Amerikoje bei Australijoje.
Deja, Rytų Europoje ir Azijoje istorija pasuko kitu keliu. Demokratinės savivaldos užuomazgos buvo sunaikintos mongolų – totorių ordų ir nuo to meto taip ir nebeatsigavo. Ir tik dabar pamažu pradėjo kelti galvą.
Visuomeninės organizacijos ir jų konkurencija bei bendradarbiavimas – savivaldos varomoji jėga
Viduramžių miestiečių cechai ir gildijos miesto reikalus spręsdavo bendruose susirinkimuose, kuriuose kiekvieno cecho ir gildijos atstovai gindavo savo atstovaujamų organizacijų narių bendrus interesus. Akivaizdu, kad skirtingų žmonių grupių interesai gana dažnai skiriasi, o tai, kas gerai vienai grupei, nepatinka kitoms grupėms.
Miestų rotušėse organizacijų atstovai ne vieną dieną ginčydavosi, kol priimdavo suderintus sprendimus, kurie daugiau ar mažiau patenkindavo visas miesto gildijas ir cechus.
Lygiai tas pats savivaldos principas, perėjęs šimtmečių patikrinimą, tebėra ir šiuolaikinėse Vakarų valstybių savivaldose. Tik senovinius cechus ir gildijas pakeitė piliečių visuomeninės organizacijos.
Normaliose demokratinėse Vakarų valstybėse absoliuti dauguma žmonių yra susivieniję į daugybę įvairiausių organizacijų, ginančių tam tikrus, dažnai labai konkrečius, tos organizacijos narių interesus.
Beje, paprastai dauguma žmonių priklauso ne vienai, o kelioms ar net keliolikai įvairiausių organizacijų, priklausomai nuo žmogaus interesų gausumo. Mums tai dar sunku suprasti, tačiau organizacijų įvairovė atspindi žmonių interesų įvairovę ir rodo visuomenės demokratiškumo lygį.
Valdymo teorija sako, jog valstybinės ir savivaldybių valdžios pareiga yra suderinti šiuos interesus ir patenkinti juos, maksimaliai nepakenkiant kitų grupių interesams.
Tačiau taip yra tik teorijoje, o realiame gyvenime netgi demokratiškiausiose valstybėse visada ir visų pirma patenkinami interesai tų žmonių grupių, kurios turi realią įtaką visuomenėje ir valstybėje, kitaip sakant, yra geriau organizuotos ir aktyvesnės. Pvz., Lietuvoje jau minėtos Pramonininkų konfederacijos interesai, paprastai patenkinami, o smulkieji ir vidutiniai verslininkai yra nuskriaudžiami, kadangi jų sukurtos organizacijos dar neturi realios jėgos ir nėra pakankamai aktyvios, jog sugebėtų apginti savo narių interesus.
Taigi, demokratinės savivaldos kitas pagrindinis elementas yra skirtingus interesus turinčių žmonių grupių sukurtų organizacijų tarpusavio konkurencinė kova, kurioje nugali geriau organizuotos ir aktyvesnės organizacijos. Konkurencija ir šiuo konkrečiu atveju, kaip ir kitose gyvenimo srityse, yra pagrindinė varomoji civilizacijos jėga. Ši jėga neleidžia „užmigti ant laurų“, o skatina tobulėti ir taikyti vis naujus metodus ir technologijas.
Tokia yra gyvenimo realybė ir joks prezidentas, karalius ar caras, koks geras ir protingas bebūtų, šios sistemos nepakeis. Amžių bėgyje įvairių bandymų pakeisti šią sistemą kažkokia kita, tobulesne, buvo tūkstančiai, tačiau visi šie eksperimentai neišlaikė laiko išbandymo ir žlugo. Vakarų valstybėse absoliuti dauguma žmonių tai jau labai seniai suprato ir įsisąmonino, ir būtent todėl jie nebebando „išrasti dviratį“ bei pakeisti sistemą.
Vietoje to jie, iškilus bent menkiausioms problemoms, paliečiančioms jų interesus, tuoj pat jungiasi į įvairiausius klubus, bendrijas, sąjungas, asociacijas, lygas ir t.t., ir šių organizacijų pagalba, per savo pačių įgaliotus ir išrinktus atstovus gina savo interesus.
Ypatingai aiškiai šis procesas akivaizdus žemiausios pakopos Vakarų valstybių savivaldos organuose. Visuomeninės organizacijos ir jų atstovai municipalitetuose po ilgų ginčų priima suderintus sprendimus, kuriuos įgyvendina savivaldybėse dirbantys „žmonių tarnai“, t.y. municipalitetų (komunų) samdomi tarnautojai.
Savivalda tik tada reali, kai ją kontroliuoja patys piliečiai
Vakarų valstybėse piliečiai, padedami savo visuomeninių organizacijų, labai griežtai kontroliuoja savo „tarnus“, dirbančius savivaldybėse ir tikrina, kaip panaudojami iš piliečių surinkti mokesčiai.
Akivaizdu, kad Lietuvoje kol kas viskas daroma atvirkščiai – pas mus savivaldybėse dirba ne „piliečių tarnai“, o „valdovai“, t.y. valdininkai.
Jei Vakaruose visuomeninės organizacijos kontroliuoja savo „tarnus“ savivaldybėse, tai pas mus dažnai yra atvirkščiai – valdininkai šokdina visuomenines organizacijos ir netgi bando jas kontroliuoti bei valdyti. Šis procesas geriausiai parodo, jog realios demokratinės savivaldos mes dar neturime – yra tik iškreipta sovietinė jos forma, paveldėta iš sovietinio feodalizmo laikų.
Tačiau neturime dėl to nusiminti. Juk ir Vakarų valstybėse visuomeninės organizacijos, pradedant dar pirklių gildijomis ir amatininkų cechais, daugelį metų labai sunkiai ir įtemtai kovojo su feodalinėmis atgyvenomis, kol atsirado šiuolaikinė demokratinė savivalda, kurioje savo interesus sugebėjo apginti dauguma piliečių. Istorija akivaizdžiai įrodo, jog laikui bėgant ir pas mus susikurs aktyvios visuomeninės piliečių organizacijos, kuriuos pajėgs apginti savo narių gyvybinius interesus ir privers valdininkus iš valdovų tapti „piliečių tarnais“, įgyvendinančiais visuomeninėse organizacijose susivienijusių piliečių suderintus interesus.
Aišku, jog šiuolaikiniai „feodalai“, tiek vietose, tiek centre, kaip ir jų senoviniai pirmtakai, labai aršiai priešinsis (ir iš tikrųjų jau priešinasi) šiam vis sparčiau įsibėgėjančiam procesui (kas gi nori iš valdovo virsti tarnu), tačiau istorijos rato dar niekam nepavyko sustabdyti. Galima jį sulėtinti, bet sustabdyti neįmanoma.
Kęstutis Čeponis yra Lietuvių Tautinio Centro pirmininko pavaduotojas ideologijai
