Valstybės kontrolė nustatė, kad Lietuvoje niekas nesirūpina atliekų surinkimu, rūšiavimu ir perdirbimu, todėl net 90 proc. dažnai ilgai yrančių šiukšlių kasdien šimtais tonų gula į žemę. Beje, iš žmonių mokesčiai už neatliekamus darbus surenkami ir “kažkur" dingsta.
Kalta tik buvusi valdžia
Aplinkos viceministras Aleksandras Spruogis vakar visą kaltę dėl siaubingos netvarkos atliekų srityje vertė vien buvusioms vyriausybėms.
„Prieš 8 metus Lietuvoje buvo daugiau nei 800 senų sąvartynų, todėl buvo reikalinga juos uždaryti, o atidaryti naujus, modernius – stodami į ES šioje srityje mes prisiėmėme tokius įsipareigojimus, – “Respublikai" sakė A.Spruogis. – Antras svarbus etapas būtų priversti importuotojus ir gamintojus prisiimti atsakomybę už atliekų tvarkymą. Gyventojai neturėtų mokėti nė cento už atliekų tvarkymą. Dar viena didelė klaida – pažymų apie sutvarkytas atliekas išdavimas taip išvengiant mokesčių valstybei. Šios neskaidrios sistemos tikrai negalima kontroliuoti".
A.Spruogis tvirtino, kad Aplinkos ministerija jau parengė atliekų tvarkymo įstatymų paketą, kurį rudenį galbūt svarstys Seimas.
Piliečiai moka du kartus
Valstybės kontrolės 2–ojo audito departamento direktorė Zita Valatkienė vakar „Respublikai" pripažino, kad nors atliekų rūšiavimo propagavimas dabar yra labai madingas, tam skiriamos nemažos lėšos, tačiau beveik visos šiukšlės verčiamos į žemę.
„Šiandien eilinis vartotojas už atliekų rūšiavimą ir tvarkymą, perdirbimą jau sumoka pirkdamas prekę su pakuote, – teigė Z.Valatkienė. – Jeigu tos atliekos nėra perdirbamos taip, kaip turėtų būti daroma įgyvendinant gamintojo ir importuotojo atsakomybės principą, jos patenka tarp komunalinių atliekų, už kurių surinkimą vėl moka vartotojas, t.y. gyventojas. Jis moka du kartus".
Auditorė pasakojo, kad jeigu prekių gamintojai arba importuotojai nusprendžia patys tvarkyti atliekas, jie sudaro sutartis su tuo užsiimančiomis įmonėmis. Iš jų gaunamos pažymos apie sutvarkytų atliekų kiekį.
Tačiau gamintojas nėra įpareigotas įsitikinti, ar atliekos buvo sutvarkytos, perdirbtos, ar tik suverstos į sąvartyną. Pažyma pateikiama aplinkos apsaugos regioniniams departamentams ir už galbūt nesutvarkytas, tik užkastas šiukšles yra... atleidžiama nuo mokesčio.
„Dabar Lietuvoje situacija susiklostė tokia, kad net nauji, modernūs sąvartynai bus užpildyti gerokai greičiau, nei planuotas jų projektinis pajėgumas", – neslėpė Z.Valatkienė.
Kasmet Lietuvoje nepanaudojama nemaža Gaminių ir pakuočių tvarkymo programos lėšų. Per 2006–2009 m. į šį fondą surinkta 54 mln. litų, tačiau panaudota tik 34 mln. Pavyzdžiui, vien pernai nebuvo panaudota apie 17 mln. litų, nes neįvyko šiukšlių konteinerių pirkimo konkursas.
Nuskurdę gyventojai dūsta
Iniciatyvinės grupės, kovojančios su Kazokiškių sąvartynu, pirmininkė Virginija Ina Stačiokienė vakar „Respublikai" sakė, kad gyventi šalia neseniai atidaryto šio smirdančio monstro jau tapo beveik neįmanoma.
Sėdi krūvos biurokratų, kurie rengia įstatymų pataisas, jas teikia Vyriausybei, ši – Seimui, bet tos pataisos kuriamos ne dėl Lietuvos, o kad tiems biurokratams būtų ramu gyventi nepajudinant nė piršto.
„Kasdien jaučiame smarvę, kai pravažiuojame pro šį objektą, ji neretai pasiekia ir mūsų namus, – tvirtino V.I.Stačiokienė. – Atliekos išskiria didelius kiekius metano, tad šių dujų kvapas taip pat dažnai juntamas, nuodų prisikvėpuojame kaip reikiant. Ir vežami čia nežmoniški atliekų kiekiai – jau užpildyta tokia teritorija, kuri turėjo būti užpildyta tik po kažkiek metų".
Jonas Šimėnas – Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas:
Lietuvos teritorija tikrai nėra tokia didelė, kad galėtume sau leisti visą ją nukloti sąvartynais. Atliekų turėtojas nėra skatinamas vengti jų arba tvarkyti.
Buvo sukurtos struktūros, kurios neatsakingos už atliekas. Pavyzdžiui, regioniniai atliekų tvarkymo centrai. Norėta šią sistemą centralizuoti, tačiau to pasekmes jaučiame visą laiką – atliekų tik didėja, jos nėra nei tvarkomos, nei perdirbamos.
Manau, kad didžiausia kaltė turėtų tekti Aplinkos ministerijai, kuri privalo formuoti veiksmingą atliekų tvarkymo politiką.
Turime labai blogai administruojamą gaminio mokestį už tarą ir pakuotę. Sukurta struktūra, kuri leidžia šio mokesčio tiesiog nemokėti.
Tarkim, firma pardavinėja majonezą ir turėtų sumokėti į produkto kainą jau įskaičiuotą mokestį už išmesto majonezo stiklainėlio sutvarkymą.
Tačiau tikrovė kitokia – firma nieko nemoka valstybei, nes Aplinkos ministerija turi teisę ją nuo mokesčio atleisti. Vien todėl, kad firma pateikė pažymą, jog atliekomis pasirūpino pati. Ar taip buvo iš tikrųjų, niekas netikrino ir netikrina. Stiklainis ir keliauja į sąvartyną.
Už tai, kad graikai tinkamai netvarkė atliekų, viską vežė į sąvartynus, Europos Sąjunga pritaikė žiaurias sankcijas – po 300 tūkst. eurų (apie 1,03 mln. litų) kasdien. Kol neišmoks tinkamai elgtis su šiukšlėmis.
Jonas Ramonas – Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narys:
Visi dirba lyg ir daug, kontrolieriai, auditoriai kažką tiria, rašo krūvas popierių, juos deda į spintas bei stalčius, ir... niekas toliau nepajuda.
Na ir kas, kad Aplinkos ministerija naujais įstatymais neva siekia sutvarkyti netvarką atliekų sektoriuje. Pas mus juk paprasčiau versti šiukšles į sąvartynus, o kai šie bus užpildyti, statyti naujus. Pasakysime, kad neapskaičiavome – nebetelpa. Ir turės vėl darbo statybininkai. Aplinkos ministerija su nauju ministru priešakyje apskritai yra tik kažkokia tuščia vieta. Atbus šis ministras savo laiką, ateis kitas ir vėl viskas kartosis. Turime dar milijoną hektarų nedirbamos žemės, bet ar neužteks vietos šiukšlėms?
