Šiuos rinkimus laimės sustabarėjusi parti nė sistema. Žingsnis į realią – iš apačios kylančią – savivaldą nebuvo žengtas.
Optimistų viltys tikriausiai nepasiteisins. Prognozuojama, kad naujai išrinktos tarybos nelabai kuo skirsis nuo senųjų. Gal tik koalicijų dėliojimo sumaišties bus dar daugiau.
Iš kur toks išankstinis pesimizmas? Jį skatina pilka rinkimų kampanija ir tikros alternatyvos stoka. Nuosmukio lygį geriausiai parodo rinkimų Antano Šampano vestuvės. Tačiau ir tradicinės politinės jėgos daugiausia kliaujasi į sąrašus sukaišiotais „vestuvių generolais“, kurių darbo reali savivalda taip ir nepamatys.
Konstitucinio Teismo prieš 4 metus inicijuotas bandymas išplėsti savivaldą už partinės kontrolės ribų žlugo. Seimas rinkimų įstatymą perkūrė savaip. Pilietinė iniciatyva ne tik buvo suvaržyta, bet virto apgaulinga imitacija. Bendruomenės – vienintelės galėjusios atgaivinti iš apačios kylančią valdžią – buvo pašalintos iš rinkimų kovos.
Todėl specialiai rinkimams pristeigta „visuomeninių“ organizacijų su spalvingais pažadais ir slaptais verslo planais. Galbūt kai kurios jų taps partijomis, tačiau naujos kokybės tikrai nesukurs.
Taigi išvada liūdna. Ir šiuos rinkimus laimės sustabarėjusi partinė sistema. Žingsnis į realią – iš apačios kylančią – savivaldą nebuvo žengtas.
Rinkimai beveik neįnešė gaivaus oro ir į partijų vidaus virtuves, nors bent jau to buvo galima tikėtis. Vidaus intrigų padaugėjo, tačiau demokratijos ne. Iš viršaus einanti partinių fi nansų kontrolė vietos iniciatyvas apribojo tyliu murmėjimu ar geriausiu atveju – anekdotų kūrimu.
Ir vis dėlto didžiųjų partijų apatija stebina. Ne tuščios propagandos, o realių siūlymų beveik nėra. Visiška idėjų krizė? O juk žmonės (rinkėjai!) tiesiog spjaudosi dėl nesprendžiamų problemų. Ir kaip tik dėl tų problemų, kurios kyla arčiausiai žmogaus, nors ir priklauso nuo geros visų grandžių sąveikos.
Aplinkos ir daugiabučių tvarkymas, šiluma, vanduo, visos kitos komunalinės paslaugos, pagaliau šiukšlių surinkimas – kloaka, iš kurios pelnosi prilipę gudručiai, o paprastas žmogus paliktas vienas prieš negailestingą beveidį apa ratą. Beveik visur reikia radikalių reformų, tad ar ne prieš rinkimus buvo geriausias laikas teikti siūlymus žmonėms.
Kurgi tie protingi siūlymai? Kur tas sveikas protas? Na, kai kurios partijos bent jau reklamuojasi išmoningai. Kalba apie lopus, kurie neišgelbės. Tačiau kokia išvada? Koks siūlymas? Ogi tiesiog pribloškiantis: „Keliai turi turėti šeimininką!“
Ir to reikalauja partija, kurios lyderis jau trečius metus eina susisiekimo ministro pareigas! Tai ką jis čia turi galvoje – kelių privatizavimą? Ar tik tai, kad kelių tiesėjai bus atsakingi ir už jų valymą? Tikrai puiki sveiko proto racionalizacija. Ypač prisiminus, kad kelių tiesimo fi rmos yra kaip tik Liberalų sąjūdžio rėmėjos.
Štai tokie ir šeimininkai! Štai tokia žmonių savivalda. Matyt, jos reikės laukti dar ketverius metus. O dvidešimt metų besitęsiančios kalbos apie tiesiogiai renkamus seniūnus ir merus, tolygų vietos bendruomenių atstovavimą, apskritai realią savivaldą ir toliau primins galvos daužymą į sieną.
Juk atiduoti valdžią žmonėms ar bent jau skatinti platesnį jų dalyvavimą, atsiklausti nuomonės nėra taip paprasta. Tai juk net pavojinga ar ne?
Taigi teisus buvo Antanas Kulakauskas dar svarstant naują savivaldos įstatymą pareiškęs: „Ne demokratijos stiprėjimui, o didžiausių politinių partijų viršūnėms Lietuvoje tarnauja ir vietos savivaldos sistema. Matyt, partijų elitas vis dar nepajėgia suvokti, kad pjauna šaką, ant kurios pats sėdi.“
Tad ir naujo, visą sistemą iš pagrindų perkeičiančio savivaldos įstatymo priėmimas bus galimas tik kitame Seime.
Bent jau turėkime vilties.
