Birželio 3 d. sukanka 25 metai, kad Vilniuje susibūrė Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinė grupė, paklojusi pamatus politinei organizacijai, kuri kardinaliai pakeitė visą šalies gyvenimą ir daugelio žmonių likimus.
Dalyvavo ir komunistai
Kaip buvo skelbiama prieš ketvirtį amžiaus, LPS iniciatyvinę grupę sudarė 35 tuomet žymūs sovietinės Lietuvos mokslo ir meno žmonės, iš jų net 17 priklausė Lietuvos komunistų partijai (LKP). Kaip „Valstiečių laikraščiui“ papasakojo vienas iš iniciatyvinės grupės narių, tada – „Talkos“ klubo prezidentas Gintaras Songaila, šiuo metu einantis Lietuvos tautininkų sąjungos pirmininko pareigas, LKP vadovybė 1988 m. buvo išleidusi slaptą direktyvą, pagal kurią partijos nariai buvo raginami jungtis į Sąjūdžio gretas. „Jau tada buvo matyti, kad visam šalies gyvenimui vadovavusi LKP nebuvo vieninga, – sakė jis. – Vėliau tuo įsitikinome, kai viename partijos plenume buvo smarkiai sukritikuoti Justas Paleckis ir Lionginas Šepetys.“
Dabartinis europarlamentaras J.Paleckis tada ėjo aukštas pareigas LKP Centro komitete (CK) ir 1989 m. rugpjūčio 6 d. kaip LKP atstovas Švedijoje pasirašė vadinamąjį Gotlando komunikatą, kurį taip pat pasirašė LPS, Lietuvos laisvės lygos, kitų organizacijų ir išeivijos atstovai. Komunikate deklaruota: „Visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas.“ L.Šepetys buvo aukščiausio LKP valdymo organo – biuro – narys ir ėjo LKP CK sekretoriaus ideologijai pareigas, t. y. buvo atsakingas už komunistinės ideologijos skleidimą.
Pasak G.Songailos, LPS iniciatyvinė grupė į posėdžius rinkosi du kartus per savaitę, steigė iniciatyvines grupes rajonuose. Daug dėmesio taip pat buvo skirta propagandai – leistos tuo metu labai populiarios, tačiau dar nelegalios „Sąjūdžio žinios“, kurias redagavo Arvydas Juozaitis.
„Apie šalies nepriklausomybę iš pradžių nekalbėta, – sakė G.Songaila. – Nepriklausomybės siekį LPS pirmą kartą iškėlė 1989 m. vasario 16 d. Kaune, kai buvo priimta deklaracija siekti nepriklausomybės be jokių apribojimų.“ Tuo metu LPS jau turėjo 220 narių Seimą ir 35 narių Seimo tarybą, išrinktus LPS steigiamajame suvažiavime 1988 m. spalio 24 d. Nepaisant tokio atvirai deklaruoto antisovietinio nusiteikimo, 1989 m. kovo 16-ąją LTSR Ministrų tarybos nutarimu LPS buvo registruota kaip politinė organizacija. Be to, buvo nurodyta, kad LPS „savo veikloje privalo laikytis Lietuvos TSR Konstitucijos ir kitų įstatymų reikalavimų“. G.Songailos teigimu, sovietų represinė struktūra KGB tikėjosi išlaikyti LPS kontrolę.
KGB nesuprato
Žiniasklaidoje ne kartą buvo išsakyta mintis, kad LPS įkurtas KGB užsakymu, mat sovietų imperijai vadovavęs TSKP CK generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas pradėjo valstybės pertvarką, istorijoje vadinama perestroika. Pasak G.Songailos, LKP vadovybė dvejus metus, Maskvoje visu pajėgumu jau vyko perestroika, bandė apsimetinėti, kad tai eilinė Kremliaus propagandinė kampanija. Apie didelę KGB reikšmę kuriant LPS yra rašęs jau miręs rašytojas Vytautas Petkevičius, kuris taip pat priklausė LPS iniciatyvinei grupei ir buvo vienas šio judėjimo lyderių.
Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė, socialinių mokslų daktarė Ainė Ramonaitė, viena iš pernai išleistos monografijos „Sąjūdžio ištakų beieškant“ sudarytojų, teigė, kad KGB per vėlai suprato, kas yra tikrieji LPS organizatoriai. „Galėčiau visiškai drąsiai pasakyti, kad tikrai ne KGB įkūrė LPS, – sakė ji. – Kai mes rekonstravome visą istoriją iki smulkmenų, kaip buvo organizuotas 1988 m. birželio 3 d. susirinkimas Mokslų akademijoje, nuo kurio viskas prasidėjo, tai iš tikrųjų matyti, kad KGB bandė kaišioti pagalius į ratus, bet nepavyko to padaryti. Galbūt per vėlai susiorientavo, iš kur vėjas pučia.“
Pasak mokslininkės, KGB numatė tam tikrus žmones, turėjo jų sąrašus ir tikėjosi sudaryti opoziciją pačiame LPS. Tačiau idėja įkurti organizaciją kilo jauniems ir mažai žinomiems žmonėms, kurių KGB net nesuprato. „Iniciatyva kilo iš tų žmonių, kurie buvo nesisteminėse institucijose, o kai kurie kiti žmonės, kurie, sakykime, rašė knygas ir tos knygos įkvėpdavo žmones, nebuvo organizatoriai, – sakė ji. – Organizatoriai buvo pilni entuziazmo jaunų judėjimų lyderiai arba tiesiog žmonės, kurie vienu metu priklausė labai įvairiems judėjimams arba diskusijų klubams, būreliams, jautė pulsą ir žinojo, kaip viską suorganizuoti, nes turėjo daug kontaktų.“
A.Ramonaitės teigimu, tai buvo tam tikra didelė grupė žmonių, kurie iš tikrųjų sugebėjo viską suorganizuoti, ir tada sąjūdis išplito. „Bet iš tikrųjų didžioji dalis žmonių laukė, kas bus, ir, pamatę, kur vėjai pučia, prisijungė prie laiminčios pusės“, – teigė A.Ramonaitė, kartu su Jūrate Kavaliauskaite sudarytoje monografijoje norėjusi išspręsti dilemą, kaip tariamai pasyvioje ir prisitaikėliškoje sovietinėje visuomenėje galėjo susikurti du šimtus tūkstančių narių turintis gerai organizuotas ir veiksmingas socialinis judėjimas.
Išrinko tyčia
Pasak G.Songailos, LKP vadovybei nebuvo aišku, su kuo iš LPS kalbėti, nes tarp tų 35 asmenų nebuvo išrinktas joks lyderis. „Faktiškai tuo metu jų buvo du – rašytojas Vytautas Petkevičius ir muzikologas Vytautas Landsbergis. – prisiminė jis. – Po to, kai viename iš centrinių Maskvos laikraščių „Izvestijose“ buvo paskelbtas straipsnis, kuriame V.Landsbergis pristatytas kaip radikaliojo sparno lyderis, o V.Petkevičius – kaip žmogus, kuris vertas būti viso „Sąjūdžio“ vadovas, mes tyčia išrinkome V.Landsbergį.“
Steigiamasis LPS suvažiavimas įvyko 1988 m. spalio 22–23 d., jame dalyvavo net 1 021 delegatas iš visos Lietuvos. Pagal socialinę sudėtį vyravo tarnautojai, iš jų gausiausia – mokslininkų ir menininkų grupė (283). Net 693 delegatai buvo su aukštuoju išsilavinimu. Pirmą kartą Lietuva pamatė demokratinius rinkimus – tai buvo rinkimai į LPS Seimo tarybą, kuriuose daugiausia balsų gavo filosofas Romualdas Ozolas (193 balsai), po jo sekė ekonomistė Kazimira Prunskienė (192), V.Landsbergis (187), filosofas Bronius Genzelis (180), poetas Sigitas Geda (179), o V.Petkevičius buvo tik dešimtas (156).
Nors iš pradžių LPS deklaravo kultūrinio atgimimo, demokratizavimo ir ekonominio savarankiškumo siekius, bendradarbiavo su LKP, nuo 1988 m. lapkričio mėnesio LPS užėmė savarankišką politinę poziciją, vis labiau izoliavosi nuo LKP ir tapo opozicine politine jėga, kuri dar apie pusmetį kartojo perestroikos lozungus apie atsinaujinusią sovietų imperiją. 1989 m. kovo 26 d. rinkimuose į TSRS Liaudies deputatų suvažiavimą LPS remti kandidatai iškovojo 36 vietas iš 42.
Mirė negimęs
Žurnalistas ir satyrikas, tuo metu buvęs garsaus humoristinio žurnalo „Šluota“ redaktoriumi, Adolfas Strakšys, jau metus rašantis pernai mirusio Seimo nario Juliaus Veselkos biografiją, „Valstiečių laikraščiui“ priminė faktą, kad jau LPS steigiamajame suvažiavime euforija užgožė realybės jausmą, kai apie Lietuvai gresiančias ekonomines bėdas kalbėjęs J.Veselka plojimais buvo išprašytas iš tribūnos. Šis faktas oficialioje istoriografijoje liko pamirštas.
„Mes nesame tokie turtingi, kaip mums atrodo. Ir nemaitiname Tarybų Sąjungos, kaip kažkas yra išprotavęs ir tą mintį paleidęs gyventi. Jei mums teks pasaulinėmis kainomis viską pirkti iš Tarybų Sąjungos, tai mes labai greitai būsime suriesti į ožio ragą – turėsime milžinišką ekonominį, o tuo pačiu ir kasdienės gerovės nuosmukį“, – pranašiškai kalbėjo J.Veselka, vėliau tapęs ekonomikos ministru.
Pasak A.Strakšio, J.Veselka kalbėjo apie nepriklausomybės kainą, sunkumus, kurie laukė tautos, gresiantį nedarbą, apie tai, kad šalis valiutinės produkcijos gamino labai mažai, kad valiutos iš Maskvos gaudavo gerokai daugiau nei uždirbdavo. „Jį labai įskaudino tai, kad vėliau pasisakiusieji vėl kalbėjo vien lozungais ir niekas jo žodžių nei paneigė, nei patvirtino, – sakė A.Strakšys. – Tik Alytaus rajono „Saulės“ kolūkio pirmininkas Jonas Juravičius, baigdamas savo kalbą, apsidairęs metė atsargią repliką, kad oponentą reikia išklausyti ir demokratija turėtų būti pradedama nuo mandagumo.“
„Taip dar negimęs manyje mirė sąjūdis, – pasakojo J.Veselka savo biografui. – Šią akimirką – šioje iškilmingoje Sporto rūmų salėje, o paskui ir visoje mūsų valstybėje, kuri atsidususi tarė: „Ne už tokią Lietuvą kovojome.“
Kas pasuko istorijos ratą?
Dabar jau miręs LPS iniciatyvinės grupės narys profesorius Kazimieras Antanavičius, 1990 m. balandžio 21 d. išėjęs į Lietuvos Sąjūdžio suvažiavimo tribūną, paklausė delegatų: „Ar Lietuvos persitvarkymo sąjūdis pasuko istorijos ratą – ar istorija pasirinko mus?“ Ir pats į atsakė: „Jei mes, konkretūs žmonės, įsivaizduojame esą istorijos variklis, tai nesame nieko nuveikę ir neišpildėme to, kam buvome skirti. Sąjūdyje neliko vietos minčiai išsakyti, neliko tą mintį išsakančiųjų.“
Pasak A.Strakšio, Antanas Terleckas tame suvažiavime nubrėžė naują ir ilgai vykdytą Sąjūdžio programą, kuri jam sutilpo į vieną sakinį: „Sąjūdis turėtų pasipriešinti tiems Lietuvos išdavikams, kurie kalba apie Lietuvos žmonių gerovę.“
Komentarai
Kuo tikėti dabar?
Zigmas Vaišvila, Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Kovo 11-osios akto signataras
Kai būrėme „Sąjūdį“, dirbome ties išsekimo riba, tarsi vydamiesi laiką. Lenktynės vyko su savimi ir su tarybinėmis struktūromis. Mes nesitraukėme. Kentėjo ir tebekenčia mano šeima, kuriai likau labai skolingas, ypač savo dukroms.
Deja, paskui pritrūko kvapo. Dėl to stebėtis nereikėtų – juk viską darėme tiesiog bėgte ir ne visada reikiamai pasiruošę.
Tačiau dėl to, kas padaryta, nesigailiu. Darbas atliktas sąžiningai. Vargu, ar buvo galima padaryti daugiau. Juk laisvė pasiekta palyginti labai greitai ir be didelių aukų, lenkiu žemai galvą prieš žuvusius ir jų artimuosius.
Buvome pribrendę revoliucijai, pasitikėjome vienas kitu, net gerai vienas kito nepažinodami. O kuo tikėti dabar, prie šito, kaip sakydavo tarybiniai propagandistai, supuvusio kapitalizmo?
Pasidavė radikalams
Algimantas Brazaitis, LTSR Aukščiausiosios Tarybos Nepriklausomybės atkūrimo komisijos narys, paskutinis LTSR Valstybinio kinematografijos komiteto pirmininkas
Po to, kai Tarybų Sąjungos komunistų partija paskelbė pertvarką, kinematografininkai buvo vieni pirmųjų, kurie jos ėmėsi iš esmės ir pakeitė savo vadovus. Kadangi „per galvą“ niekas negavo, sujudo dailininkai, rašytojai ir kiti.
Kuriant Lietuvos persitvarkymo sąjūdį tauta buvo kaip niekada vieninga. Visi gyvenome pertvarkos dvasia, siekėme laisvės ir nepriklausomybės. Ši dvasia vyravo ir Komunistų partijoje. Tai iš tikrųjų buvo visų Lietuvos žmonių sąjūdis, vienybės simbolis.
Kaip paskutinis cenzūrą vykdžiusios institucijos Glavlito pirmininkas, daug nuveikiau, kad įsivyrautų spaudos laisvė, kurią galiu pavadinti Sąjūdžio sparnais. Prisipažinsiu, kad įsivaizdavau ateities Lietuvą demokratinę, nepriklausomą, bet socialistinę.
Manau, kad didžiausia Sąjūdžio klaida – pasidavimas radikalioms, supriešinimo nuotaikoms. Organizacija nutolo nuo ekonominių, socialinių klausimų sprendimų, ėmėsi vien okupacijos temos, raganų medžioklės ir tautos skirstymo į patriotus ir nepatriotus. Tuo Sąjūdis ir baigėsi.
