Spalio pradžia Lietuvoje paprastai maloni, mus džiuginanti vis tirštėjančiomis lapų spalvomis, dar neiškeliavusia šiluma. Švystelėjus saulei, žieduose dar kopinėja bitės ir kamanės. Ant nukritusių vaisių maitinasi vapsvos, ore suplazda drugiai.
Ką tik skrido žąsys. Iš šiaurės jų pulkeliai plaukia dangumi labai aukštai. Atrodė, kad paukščiai skubėjo. Gali būti, kad ten, tolimose jų perimvietėse, jau sidabruoja šarma. Tačiau pas mus žąsys laikosi ilgai, iki lapkričio vidurio. Taigi skubėti nėra ko.
Atrodo, kad tokius pačius jausmus išgyvena paukščiai, kurių migracijos laukiame nuo rugsėjo vidurio. Nors laukuose purpsėjo kikilių pulkeliai, didžiojo keliautojų srauto iki šiol taip ir nesulaukėme. Net nežinia, kas atsitiko, ar paukščiai vėluoja skristi, ar jau nukeliavo mūsų nepastebėti. Taip gali įvykti dėl dviejų priežasčių. Dauguma jų skrenda naktį, taigi mums yra nematomi. Antra vertus, ilgai vyravę žiemių krypties vėjai pakeitė paukščių skrydį. Jie turėjo skristi daug aukščiau.
Gali būti, kad kaip tik dėl šios priežasties Ventės rage ir Kuršių nerijoje pastatyti paukščių žieduotojų tinklai nesulaukė trokštamos sparnuočių gausos. Ventės rago Ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys sako, kad kitais metais spalio pirmosiomis dienomis dažnai būdavo keletas tūkstančių paukščių. O šiemet jų – tik po keletą šimtų.
Žinoma, yra ir įdomių dalykų. Štai iki šiol Lietuvoje dar stebimos šelmeninės kregždės. Reikėtų priminti, kad pirmosios kregždutės šiemet sugrįžo labai anksti, dar esant sniego, ir Lietuvoje praleido šešis mėnesius.
Baigėsi tauriųjų elnių ir briedžių ruja. Žvėrių kailiai palengva keičiasi: pro vasarinį, gražesnį, bet trumpą ir menkai šildantį jau matyti žieminio kailio, pūkuoto ir šilto, spalvos. Naktys daug ilgesnės, tad žvėrys keliauja, klajoja ir gali bet kur išeiti į kelius, užklysti į miestus. Saugokime juos ir save. Būkime jiems pakantūs. Gyventi greta gamtos ne tik džiaugsmas, bet ir prievolė.
