Premjeras Andrius Kubilius džiūgauja, kad dar randa iš ko skolintis naujus milijardus, nors Lietuva uždirba perpus mažiau, nei išleidžia. Olimpinis čempionas Šarūnas Marčiulionis laikydamasis Vyriausybės vadovo taktikos jau būtų seniai pražudęs savo verslą.
– Kaip galėtumėte apibūdinti situaciją jau daugiau nei 33 mlrd. litų skolingoje mūsų valstybėje, kurios valdžia toliau karštligiškai skolinasi? – „Respublika“ paklausė Š.Marčiulionio.
– Nebejuokingą mūsų valstybės būklę šiandien visiems yra labai patogu slėpti. Man susidaro įspūdis, kad visi, kurie yra prisišlieję prie politikos, arba neturi žalio supratimo, ką tai reiškia, arba tiesiog nenori viešinti tikrovės.
Šiandien Lietuvos padėtis yra absoliučiai beviltiška. Valstybė yra prasiskolinusi, bet ir toliau skolinasi naujus milijardus, nors pravalgo daugiau, nei gauna.
Jeigu mano viešbutyje nėra svečių, aš nieko neuždirbu. Nebegaudamas pajamų, negalėčiau ir skolintis. Norėdamas išsilaikyti, privalėčiau tik mažinti savo išlaidas.
Lietuva net neturi vizijos, kada ji nustos skolintis. Apie skolos grąžinimą jau neverta nė galvoti.
Sutinku, kad skolinasi ir valstybės, kurios gyvena net blogiau už mus. Bet tokios dar turi ką užstatyti! Lietuva jau nebeturi nieko, tad iš paskutiniųjų kuriame naujus valdymo organus, bandome sumesti likusias valdiškas įmones, jas užstatyti ir dar truputį pasiskolinti.
Nė viena verslo įmonė taip negalėtų egzistuoti – ji tiesiog jau būtų bankrutavusi.
Visuotinis kenkimas
– Kodėl valstybės vadovams yra suteikta teisė visus Lietuvos piliečius stumti į pražūtį?
– Deja, bet tokia nesąmonė tęsis tol, kol Lietuvoje nebus taikoma asmeninė atsakomybė. Kol nebus nubaustas pirmasis valstybės pareigūnas, kuris savo neatsakingą sprendimą praskolinti Lietuvą patvirtino parašu.
Kadangi žmonės, priimantys Lietuvai neteisingus ar žalingus sprendimus, nėra baudžiami, nebaudžiamumas tampa visuotinis. Jis plaukia palaida bala, o aplinkui matome tik blogų sprendimų rezultatus: nacionalinis stadionas, Valdovų rūmai, „Vilnius – Europos kultūros sostinė“.
Kasdien šimtai tūkstančių litų iš mokesčių mokėtojų kišenės išlekia vien todėl, kad nacionalinio stadiono statybos sustojusios, o paimtus kreditus reikia grąžinti. O kiek kainavo tos statybos, vėliau – jų griaučių konservavimas? Išlaidavimas šiam objektui tuo nesibaigs, nes vis tiek kažkam reikės ardyti arba statyti toliau.
Valdovų rūmus statome iš keturių akvarelių. Neturėdami jokio supratimo, koks yra šio objekto tikslas, kokia bus jo paskirtis, ką ir kam visa tai rodysime.
Jeigu tai bus reprezentaciniai priėmimų rūmai, kur yra tam reikalingas aptarnavimo, maisto gamybos kompleksas, drabužinės šimtams svečių, privažiavimo kelias, automobilių aikštelės bent 500–700 vietų?
Ką rodysime užsienio karaliams ir karalienėms Valdovų rūmuose? Tą, ką nusipirksime iš jų pačių muziejų? Dar net ir to nežinome – ką pirkti objektui, kuris kainuos pusę milijardo.
Investicijos baigėsi
– Ką manote apie premjero sprendimą nuo šiol šimtus milijonų litų išmesti vien tam, kad Lietuvoje atsirastų pasaulyje žinomų firmų vardai?
– Dabar tik mes patys sau atrodome gražiausi, protingiausi, įdomiausi. Bet pasižiūrėkime, kaip atrodome kitiems pasaulio kontekste, ką apie mus kalba užsienyje.
Į Lietuvą jau niekas nebevažiuoja investuoti, nes lietuviai prarado savo galimybę būti įdomūs ir patrauklūs. Tokių įdomių valstybių, kaip ką tik buvo Lietuva, Europoje yra 8 ar 10. Ir jos suteikia investuotojams daug geresnes sąlygas. Tai, kas Lietuvoje jau yra investuota, tiek ir bus. Taškas. Čia daugiau niekas neateis.
Jau vien ko vertas pavyzdys – „Barclays“ banko padalinys Vilniuje. Mums sakoma, kad buvo sukurta naujų darbo vietų. Bet jos nebuvo sukurtos, o tiesiog atliktas „galvų pjovimas“.
Užsienio kompanija pasiūlė 500 litų didesnį atlyginimą ir pasiėmė darbuotojus iš lietuviškų įmonių. Tiesiog buvo perpirkti jau parengti gabūs žmonės, o Vyriausybė už tai užsienio firmai dar ir sumokėjo.
Tai nėra jokia investicija. Ar kas jau suskaičiavo, kiek dėl „Barclays“ atėjimo neteko specialistų, susilpnėjo kitos bendrovės, kurios, tapusios mažiau produktyvios, Lietuvai dabar jau sumoka ir mažiau mokesčių.
Investavimą aš suprantu kitaip – reikia rengti 3–4 kursų studentus, jiems garantuoti užtikrintą darbą ir ateitį Lietuvoje. Pasaulyje investavimas suprantamas kitaip: investuotojai moka naujai valstybei, o ne ji – jiems. Išskyrus tuos atvejus, kai investuotojui suteikiamos lengvatos, kurios per konkretų laiką realiai atsipirktų.
Mūsų premjerui atrodo, kad jis daug laimės pasaulio akyse į Lietuvą pinigais priviliojęs kelias žinomas bendroves. Bet juk tikri investuotojai atvykę pas mus pasidomi, kodėl iš tikrųjų pasaulinė kompanija atėjo į Lietuvą. Tuomet jie ir sužino, kad ne dėl patrauklių sąlygų, o įsiūlytų pinigų.
Tai, kas čia vyksta, reiškia, kad Lietuvoje dar nematyti jokio dugno. Tauta turi atsimušti į kažką labai kietą, kad pagaliau suprastų, jog gal dar galima padėti savo valstybei tik visiems susivienijus.
Julius GIRDVAINIS
