Visuomenė gali ir turi priešintis energetikos monopolininkų diktatui. Sulig kiekviena diena savo teisėmis piliečiai naudojasi vis plačiau ir geriau.
Sunkmetis privertė žmones atidžiau pažvelgti už šilumą, elektrą ar dujas gaunamas sąskaitas. Vartotojai pradeda pastebėti tai, ko anksčiau nepastebėdavo arba pažiūrėdavo pro pirštus.
Jokio stabilumo
Ar tiesa, kad žmonės nebenori būti kvailių vietoje ir mokėti už tai, už ką neturėtų? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė Nepriklausomybės akto signataro, Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lsygos prezidento Kęstučio Griniaus.
Žmonės atsigauna ir pradeda ieškoti teisybės. Per pastaruosius trejus metud teismo posėdžių salėse praleidome apie 120−130 dienų. Dabar turime 10 teismo procesų.
– Valdžia nuolat skelbia kovojanti su monopolijomis, kurių daugiausia yra energetikos sektoriuje. Ar valstybė padeda vartotojams gintis nuo monopolininkų apetitų, ar savo teises apginti darosi lengviau?
– Teisinis reguliavimas, kuris turėtų būti stabilus, keičiasi vos ne kasdien. Antai Šilumos ūkio įstatymą Andriaus Kubiliaus valdžia keičia tiesiog ištisai, be pertrūkių: jei ne vieną, tai kitą straipsnį. Ir tuojau atsiras vėl naujų pasiūlymų.
Buvo keičiami, tobulinami ir įstatymai, kuriose kalbama apie energetikų ir dujininkų pelnų ribojimus. Valdžia gyrėsi pagaliau „apkarpiusi“ jų pelnus, tačiau rezultatas tas, kad jie ne pablogėjo, bet pagerėjo.
Štai, Dujų įstatymas – ir vėl pakeitimai, pataisos. Susigaudyti, kaip, kas ir kodėl vyksta energetikos sektoriuje, nepaprastai sudėtinga. Tokia nestabili padėtis – nuolatinė būsena. Nestabili ne tik vartotojų atžvilgiu, bet ir pačių tiekėjų, gamintojų.
Valstybė plaunasi rankas
– Akivaizdžiausias to pavyzdys, regis, „Rubicon group“ valdomos „Vilniaus energijos“ atvejis Vilniuje?
– Problema kur kas platesnė. Kartais painiojami dalykai. Jei kalbame apie šilumos tarifą, tai reikia pažymėti, kad nei „Rubikonas“, nei kokia kita įmonė kainų nenusistato. Kainos – tai valstybinio reguliavimo dalykas. Pagrindinis karys – Valstybinė Kainų ir energetikos kontrolės komisija (VKEK). Ir jei žmonės skundžiasi dėl kainų, skundžiasi dėl paties valstybinio reguliavimo.
Visai kitas dalykas išnuomotų įmonių, šiuo atveju „Vilniaus šilumos tinklų“, investicijos ir su jomis susijusi viešųjų pirkimų procedūra. Kaip tos investicijos atliekamos? Perkama iš tų pačių akcininkų, savininkų. Taip investicijos yra „išpučiamos“, tai atsiliepia išaugusiai šilumos kainai.
Jeigu mus kas gąsdina tarifais ir kainomis, vadinasi, mus gąsdina pačia valstybe, nes negali nei „Rubikonas“, nei „Dalkia“ tų kainų nustatyti. Būtent VKEK turi išsiaiškinti, pagrįsti, analizuoti ir pasakyti, ar tarifai apskaičiuoti teisingai. Jei sakome ar įtariame, kad jie blogi, vadinasi, blogai dirba valstybės institucijos. Viską galima sutvarkyti. Problemos priežastys yra valstybinis reguliavimas.
Galvų daug, proto mažai
– Turime tikrai nemažai kontroliuojančių institucijų: pradedant ta pačia Kainų komisija ir baigiant Valstybinės vartotojų gynimo ir konkurencijos tarnyba prie Vyriausybės...
– Dar paminėčiau ir viešųjų pirkimų kontrolę. Juk kai kurių įmonių investicijos į kokius nors gamyklos objektus virsta elementariu pasipelnymu, pinigų plovimu, to pasekmė – aukštesnė kaina vartotojui, pavyzdžiui, šilumos. Įveskime labai aiškius principus, aiškią konkurenciją. Viską galime sutvarkyti. Tereikia išgaudyti tuos, kurie korumpuoti.
Tarkime, europinėje teisėje yra labai aiškūs ribojimai, kai perkama iš „susijusių“ įmonių, liaudiškai sakant, iš tų pačių savininkų. Sutvarkykime visų pirma tai. Reguliavimui iš tiesų prikurta labai daug institucijų: net sunku susigaudyti, kas ką kontroliuoja. Sąrašas be galo krašto, tad taip ir išeina, kad devynios auklės, o vaikas be galvos.
Iniciatyva baudžiama
– Kaip energijos vartotojų padėtį galėtų pagerinti valdžia? Įvardykite vieną konkretų siūlymą.
– Iki šiol negalime taupyti šilumos. Kitaip tariant, skaičiuoti, kiek mes jos sunaudojame, jos atsisakyti. Nėra skaitiklio, kuriuo galėtume reguliuoti savo poreikius. Tad čia ir yra didžiausia problema: kad kiekvienas energijos galėtų pasiimti tiek, kiek reikia. Taip seniai yra Vokietijoje, Skandinavijoje, iš dalies – jau ir Lenkijoje. Tik Baltijos šalys čia beveik nepažengusios. Tereikia atitinkamų teisės aktų.
Štai Panevėžyje ne per seniausiai daugiabutis įsidiegė individualią apskaitos sistemą – bėda tik tai, kad šilumos tiekėjas nenori jos pripažinti. Regis, turėsime ilgą teisminį ginčą, nes nenorima šilumos kainos skaičiuoti pagal kiekviename bute įrengtą apskaitos priemonę.
