„Nežinau, gal tai dėl paauglystės, bet pastaruoju metu labai pykstuosi su mama, pradėjau nesimokyti, nes niekaip negaliu išmesti iš galvos, kad mama turi meilužį. Tai žinoti yra skaudu, negaliu susitaikyti su tuo, kai ji išdavinėja tėtį. Jis stengiasi, dirba, tačiau jai kažkas netinka, mano manymu, juk šitaip negalima elgtis, juk jis taip pat žmogus. Pastaruoju metu ji ant manęs rėkė, ir aš tiesiog pradėjau neapkęsti, jai niekada neįtiksi. Gal darau blogai, kad pastaruoju metu nesimokau, bet negaliu niekaip išmesti šito iš galvos. Aš jai sakiau, kad taip negalima, ji pareiškė, kad tai ne mano reikalas ir kad jau greitai viską baigs, bet tai jau tęsiasi pusę metų. Man šeima yra brangi. Ir mama yra mama, kad ir kokia ji būtų, tiesiog norėčiau pasiklausti, kaip man elgtis ir kaip galėčiau pakeisti savo santykius su mama ir savo požiūrį“.
(Iš šešiolikmetės laiško Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierei Rimantei Šalaševičiūtei)
- Gerbiama Rimante, šitą šešiolikmetės laišką aptikau jūsų įstaigos interneto svetainėje. Ar tai irgi susiję su jūsų veikla, klausia „Respublika“?
- Gal ir ne visi tie laiškai ar net telefono žinutės yra tiesiogiai susiję, tačiau kai pajunti, su kokiu vaiko širdies skausmu jie parašyti, negali jam neatsakyti, nepatarti, nepadėti. Galų gale tokie laiškai reiškia, kad vaikų pasitikėjimas mumis auga.
Prieš gerą mėnesį buvau Berlyne, kur posėdžiavo Europos ombudsmenų instituto valdybos nariai. Staiga į mano telefoną ateina žinutė:
„Manimi visi nori nusikratyti ir todėl aš nusprendžiau išeiti iš šito gyvenimo. Palaidokite mane šalia Kazytės“. Pamaniau, kažkas suklydo. Rašau: „Esu vaiko teisių apsaugos kontrolierė. Ar jūs tikrai mano numeriu siuntėte žinutę?“ Gaunu atsakymą: „Taip, jums. Esu Utenos globos namų auklėtinis Vytautas Pliuščius“.
Ką aš galiu Berlyne būdama padaryti? Skambinu į mūsų policijos departamentą ir savo patarėjai. O sugaudyti ką nors sunku - Vėlinės.
Visi išvažiavę, niekas nedirba. Tačiau po mano skambučių, matyt, daug kas sunerimo, ir, įsivaizduokite, grįžtu namo, o keturiolikmetis Vytukas uždarytas į psichiatrinę. Tai visą tą laiką dabar dėl jo kovojame.
Vytukas iš tiesų „nelengvas“ vaikas. Jis neturi artimo žmogaus. Ta Kazytė, šalia kurios jis, praradęs viltį, prašosi būti palaidotas, buvo socialinė pedagogė, kuri praėjusią vasarą mirė. Ji buvo tas vienintelis žmogus, kurio artumą Vytukas jautė, kuria tikėjo.
O po jos mirties prasidėjo visos jo problemos. Tai štai kaip lengvai iš normalaus vaiko padaromas psichikos ligonis. Jis joks ligonis. Psichiatrijos skyriaus vedėja tai pavirtino.
- Jeigu ne paslaptis, kas ta Aurelija, su kuria dabar telefonu apie Vytuką šnekėjotės?
- Vienoje konferencijoje dariau pranešimą ir papasakojau istoriją apie Vytuką. Per kavos pertrauką prie manęs priėjo didmeninės vaistų prekybos direktorė ir pasakė norinti Vytuką globoti, pabūti jam tuo artimu žmogumi. Tai ir buvo Aurelija, su kuria kalbant šiandien mane ir radote. Ji jau buvo su juo susitikusi ir įsitikino, kad iš jo galima padaryti labai gerą žmogų.
- O jums neateina į galvą mintis, kad visas tas jūsų darbas yra beprasmis, kad šitų „žaizdų žemės mūsų“ pagydyti neįmanoma? Jos atsinešamos iš pagedusios visuomenės, ir tos visuomenės niekas negydo. O jūs bandote išgelbėti paklydusius ar paklaidintus vaikus... Vienoje jūsų ataskaitų Seimui radau, kad Lietuvoje yra apie 15 tūkstančių socialinės rizikos šeimų, o jose auga per 30 tūkstančių vaikų! Ar jūsų neapima beviltiškumas?
- Turbūt pamenate, prieš ketverius metus mudu buvome susitikę, kai aš blaškiausi nežinodama, pretenduoti man į šį postą ar ne. Visi mano pažįstami sakė: turėsi kovoti su vėjo malūnais, arsi, o rezultato jokio.
Nebuvo jie visiškai teisūs. Kai labai nori, kai labai gaila tų vaikų, ką nors įmanoma padaryti. Iš esmės pajudėjo visi užsigulėję klausimai, visos, kaip jūs sakote, žaizdos.
Žinote, aš net turėjau vilties, kad mes taikiai išspręsime visiems gerai žinomą Luizos Rinau tėvų konfliktą. Tik nedaug kam žinoma, kad po pusantrų metų pertraukos Michaelis Rinau su dukra susitiko būtent mūsų įstaigoje. Abu prikalbinau - ir Ingą, ir jį.
Įrodžiau, kad vaikas turi teisę matyti abu. Šešias dienas iš eilės pas mus jie visi trys susitikinėjo. Nuo ryto iki darbo dienos pabaigos. Visi trys nueidavo papietauti. O šeštadienį, paskutinę dieną, prie šio stalo, kur mudu šnekamės, vyko derybos. Jaučiau, kad teisme jau bus pasirašyta taikos sutartis. Po ilgų derybų Inga sutiko su Michaelio reikalavimais. Visi kartu nuėjome papietauti „Pilies menėje“. Ir aš atsikvėpiau. Galvoju, viskas - susitaikė ir Luizai bus gerai. Po trijų savaičių elektroniniu paštu gaunu ilgiausią Michaelio laišką - jokių taikos sutarčių nebus, jis toliau eis teismo keliu ir mėgins prisiteisti vaiką. Ir tas mano džiaugsmas dingo.
Taip dažnai nutinka. Džiaugsmas ir nusivylimas mūsų darbe – dažnas derinys. Pavyko gauti penkis etatus dirbti su vaikais, tiksliau, dirbti dėl vaikų, ir tu laimingiausias žmogus. Negauni - apsiverki. Tiesa, dėl darbo verkiau tik vienąkart. Kai Seimo valdyba atmetė mano prašymą dėl etatų ir eidama iš jos posėdžio ant laiptų sutikau Seimo narį Sysą, kurio vadovaujamas komitetas pasipriešino tokių etatų skyrimui.
Neišlaikiau. Nepajėgiau nuo jo paslėpti ašarų. O šiaip jau aš stiprus žmogus.
Ir jau labai būna nemalonu, kai tave laiko priešu. Ir nemaža dalis mokytojų, ir globos namų darbuotojų. Ir šiaip visokių veikėjų...
Pamenate 2005-uosius, kai prasidėjo skundai dėl mokytojų smurtavimo prieš mokinius? Ypač garsus atvejis buvo Šilutėje, kai mokytojas tualete pakėlė berniuką už atlapų ir trenkė į sieną. Ir visą mėnesį tam mokytojui nebuvo pritaikyta net jokia drausminė nuobauda.
Papeikimą gavo tik tą dieną, kai sužinojo, kad aš atvažiuoju į mokyklą. Pasirodė, kad tai jau ne pirmas atvejis, kai šis mokytojas panašiai auklėja mokinius. Tuomet mes pasiūlėme įstatymo pataisą, pagal kurią mokytojas, baustas už smurtą prieš vaiką, netenka teisės būti pedagogu visą gyvenimą.
Štai tuomet aš sulaukiau pedagogų pasipriešinimo ir tapau labai dideliu jų priešu. Girdi, kaip drįso Šalaševičiūtė pedagogams „išrašinėti“ vilko bilietus? Už ką? Jeigu mes kitaip nesuvaldome šitų vaikų... Žinoma, yra ir vaikus suprantančių mokytojų. Vadinasi, suprantančių ir mane. Tokie man paskambina: „Žinote, Rimante, aš čia norėčiau paklausti, pasitarti...“
- Rimante?..
- Be „ponios“, be „kontrolierės“... Kai taip kreipiasi, ir dar mokytojai, labai gerai jaučiuosi.
O kita žmonių kategorija, kurios neapykantą užsitarnavau, - tai globos namų darbuotojai. Irgi ne visi. Tačiau daug jų papiktino mūsų sumanymas atlikti vaikų globos ir specialiojo ugdymo įstaigose vaikų ir darbuotojų, tiesiogiai dirbančių su vaikais, apklausą dėl seksualinės prievartos... Žinokite, toks kilo sąmyšis. Viena partija net kreipėsi į Seimą, kad būčiau atleista.
Atstatydinta - esą nieko nenuveikiau. Ir Seimo Socialinių reikalų komitete išgirdau kaltinimų dėl tokios apklausos. Esą tokie tyrimai psichologiškai žaloja vaikus. Psichologai kategoriškai atmetė tokį kaltinimą. Ir vis dėlto atlaikę didžiausią pasipriešinimą atlikome tą apklausą. 158 vaikai pasakė, kad buvo nukentėję. Bet per 300 vaikų prisipažino žiną, kad jų draugai prievartauja, o per 200 - kad jų draugai yra nukentėję.
- Vadinasi, tapo suprantamas ir toks pasipriešinimas dėl šios apklausos: jeigu aš dirbu globos namuose, kuriuose tokie dalykai dedasi, ir dar, neduok Dieve, pats prie to esu prisidėjęs... Aš juos suprantu. Savisaugos instinktas.
- Arba, įsivaizduokite, parašiau, kad neturėtų būti vienas berniukas atiduotas įvaikinti vienišam vyrui, kuris yra gėjus. Tokių įrodymų neturiu. Bet aš taip manau, nes mūsų įstaiga tyrė tą atvejį ir pareiškėme, kad taip neturi būti. Bet vis tiek leido įvaikinti. O aš - vėl amžinas priešas.
- Bet ar dėl to reikia graužtis? Jūsų etatas - būti priešu. Kovoti UŽ nekovojant PRIEŠ yra neįmanoma.
- Viename renginyje ombudsmenas iš Aliaskos, o mano etatas irgi priklauso ombudsmenų kategorijai, yra pasakęs labai įdomią frazę: „Ombudsmenas - tai valstybės finansuojamas valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų priešas“...
Ferdinandas Kauzonas
