Tai – Lenkijos Medykos pasienio postas su Ukraina. Jis tapo saugiu, laikinu prieglobsčiu iš pragaru virtusios šalies bėgantiems ukrainiečiams. Žmonių srautas, kertančių dviejų valstybių sienas, kelinta para nenutrūksta nei dieną, nei naktį.
„Blogai. Man pavyko. Mes trys seserys, viena liko Kijeve su giminaite ir dviem mažais vaikais. Mama liko namuose, todėl, kad jai 85 metai. Reikėjo gelbėti vaikus“, – sako pasienyje kalbinta moteris.
Lenkijos vyriausybė karo pabėgėliams stengiasi suteikti viską, ko tik jiems gali prireikti, patekus į svetimą šalį. Dalija karštą maistą, užkandžius, vandenį, higienos priemones, siunčia autobusus ukrainiečiams pervežti. Nevyriausybinės organizacijos siunčia pilnus automobilius drabužių, batų, šiltų antklodžių. Iš tėvynės bėgantys žmonės su savimi pasiima tik būtiniausius daiktus ir tik tiek, kiek gali panešti.
Nuo karo siaubo bėgantys ukrainiečiai užtrunka ir kelias paras, kol pavyksta nusigauti iki kitų valstybių sienų. Štai šios dvi moterys – iš Kijevo. Viena su vos kelerių metų sūneliu buvo priversta bėgti. Gimtinėje liko senyvi tėvai. Iki Lenkijos Medykos pasienio posto – maždaug 600 kilometrų. Dėl sveikatos problemų jiems toks atstumas – per didelis. Ukrainoje liko moterų sutuoktiniai – ginti savo šalį nuo priešo. Su mylimaisiais jos nebespėjo atsisveikinti ir supranta, kad daugiau niekada gali jų nebepamatyti.
„Mes netgi nebespėjome pasakyti „iki pasimatymo‘‘. Mes tiesiog skridome. Kažką tik pasiėmėme ir bėgome. Dabar tik parašėme, kad mes – Lenkijoje, ir viskas“, – pasakoja dvi moterys.
Ne tik galybė autobusų, bet ir nesuskaičiuojama daugybė automobilių, čia, Lenkijos pasienyje. Žmonės iš įvairių Europos šalių atvažiavo pasiimti savo giminaičių, draugų ir net visai nepažįstamų žmonių.
Ukrainos žmonės kalba:
„Labai baisu. Greičiau jau visa tai išsispręstų ir viskas.“
„Labai sunku. Niekam nelinkime to, niekam. Mes galvojome, kad su mumis tai niekada nenutiks. Galvojome, kad mums padės.“
Vieną sutiktą moterį karas išskyrė su paaugliu sūnumi. Ji dirbo Kijeve, o sūnus su seneliais gyvena Charkive. Jie nebespėjo pabėgti. Ten dabar verda aršūs mūšiai. Ji labai bijo, nes gimtinėje ir vaikus žudo.
„Toliau? Toliau pabūsiu kurį laiką Lenkijoje. Svarbiausia – pasiimti sūnų ir daugiau nesvarbu, jei atvirai. Reikia laiko pagalvoti, kaip bus toliau.“
Kai kuriems žmonėms iki taikaus pasaulio tenka eiti pėsčiomis keliasdešimt kilometrų. Kaip ir šiai moteriai su savo augintiniu. Paskui pavyko susistabdyti mašiną ir atvažiuoti prie Lenkijos pasienio.
„Ten be ašarų – niekaip. Bet galiu pasakyti, kad žmonės nepanikavo, darė, kas jiems sakoma. Bet aš bėgau ir verkiau, verkiau, nes negalėjau patikėti, kas vyksta“, – kalba viena ukrainietė.
Per kelias paras Ukrainą paliko mažiausiai pusantro šimto tūkstančių žmonių. Nuo karo siaubo bėgantys ukrainiečiai turi ką pasakyti Putinui.
