Lygybės siekis ir diskriminavimo draudimo principas – vienas iš kilniausių žmonijos tikslų. Tačiau pradėjus lygybę nesunku patekti į savo paties gerų norų spąstus. Kai nebeapsiribojama formalia lygybe prieš įstatymą ir valdžios institucijas, o pradedama diegti „tikrą“, „realią“ lygybę, nejučia paminami pamatiniai lygybės principai ir pereinama prie lygiavos, o diskriminavimo draudimas tampa pasirinkimo draudimu. Juk nepaneigsi, kad mes renkamės, o tai reiškia, vienus pasirenkame, kitų ne. Ir ne tik apie paslaugas, produktus, o atitinkamai, jų gamintojus ir pardavėjus eina kalba. Net ir Kalėdų Senelis turbūt ne visus vienodai apdovanojo... Kai kas išskirtas pagrįstai, o kažkas – gal ir visai be pagrindo.
Pradėjus siekti neįmanomos lygiavos iš akių išslysta ir lieka vešėti tikroji nelygybė. Daugelis žmogaus teisių gynėjų jaučiasi radę visus atsakymus: jei žmonės skirtingai traktuojami pagrįstai – tai diferencijavimas, ir viskas puiku, o jei jie skirtingai traktuojami nepagrįstai – tai jau diskriminavimas, kuris jokiu būdu netoleruotinas. Problema tik ta, kad lygybę suvokiant ne formaliai prigimtinės teisės prasme, o kaip programą, pagal kurią būtų pasiekta, kad niekas nebūtų realiai diskriminuojamas, skirtumas tarp pagrįsto ir nepagrįsto yra žinomas ne eiliniam sveiko proto žmogui, o tik tiems, kurie propaguoja totalinį diskriminavimo panaikinimą..
Pavyzdžiui, pensijos amžius. Valstybinio socialinio draudimo pensijos amžius moterims yra mažesnis nei vyrams, nors vidutinė moterų gyvenimo trukme yra beveik 10 metų didesnė. Vidutinės gyvenimo trukmės vyras pensijos apskritai negauna, nes miršta anksčiau. Ši diskriminacija – beveik tabu viešojoje diskusijoje. Bet įdomiausia tai, kad kai atsirado privačios kaupiamosios pensijos ir draudikai šiuos demografinius faktus žinodami pradėjo kalbėti, kad pensijų išmokos vyrams ir moterims skirsis (būtent dėl skirtingos tikėtinos gyvenimo trukmės) – ne kartą nuskambėjo, kad moterys bus diskriminuojamos, nes gaus mažesnę pensiją per mėnesį.
Kitas pavyzdys: Europos Komisija aiškiai deklaruoja, kad jos 2004 metų direktyva dėl diskriminacijos draudimo draudžia ir tokius dalykus kaip kad „moterų vakarėlius“ klubuose ir baruose. Savo laiku populiarūs vakarai „kam per trisdešimt“, atitinkamai, irgi tampa nelegalūs. O kaip tuomet su teise rengti tokius vakarėlius, kokie patinka, ir kviesti tokius svečius, kurie patinka?
Diskriminavimo draudimas gali nukeliauti toli. Štai nuo Švedijos kariuomenės simbolio – liūto, kad nebūtų diskriminacijos, „nukabinti“ vyriški lytiniai organai. Lietuvoje lytį pasikeitusieji asmenys nediskriminuojami, pasirodo, būtų tik tada, jei už lyties keitimo operaciją būtų sumokėjusi valstybė, t.y., visi kiti, bet ne pats lyties organus besikeičiantis asmuo.
Tai, kad iki 2008 metų sausio 1 dienos išmokos kiekvienam vaikui buvo mokamos tik iki jam sueis devyneri, pasak padėtį „ištaisiusio“ ir išmokas iki aštuoniolikos metų pramušusio Seimo nario, irgi buvo diskriminacija. Štai jo žodžiai: „esu įsitikinęs, jog ligšiolinė tvarka buvo ne kas kita, kaip vaikų diskriminacija dėl amžiaus: devynerių metų vaikas valstybei kažkodėl daug vertingesnis, nei dešimties“.
Lygių galimybių įstatymas draudžia diskriminuoti amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, rasės, etninės priklausomybės, religijos, įsitikinimų pagrindu. Visur, išskyrus šeimą ir privatų gyvenimą. Praktika rodo, kad į diskriminavimo draudimo akiratį patenka praktiškai bet koks bent kiek viešas veikimas. Jeigu ši tendencija nepasikeis – kurgi mes nueisime, jei ne prie liepto galo žmoniškųjų santykių, visuomenės vertybių ir realistinio požiūrio į pasaulį prasme?
Kaip pastebi filosofas Algirdas Degutis, atmetimo laisvė yra toji laisvė, kurią buržuazinės visuomenės išsikovojo panaikindamos feodalizmo tvarką, kur tokios laisvės galimybes ribojo teisinė asmens priklausomybė savo luomui. Suteikti valdžiai galią drausti privačią diskriminaciją, reiškia suteikti jai galią selektyviai kištis į privačius piliečių santykius. Kitaip sakant, suteikiant valdžiai galią reguliuoti privačią diskriminaciją, jai pačiai suteikiama diskriminacijos laisvė – laisvė skirtingai traktuoti savo piliečius teikiant privilegijas vieniems kitų sąskaita. Tad rimčiau prižiūrėkime, kad valdžia nepagrįstai nediskriminuotų, o laisviems žmonėms leiskime laisvai rinktis.
Remigijus Šimašius yra Lietuvos laisvosios rinkos instituto direktorius
