Gamtoje yra dviejų rūšių gyvieji organizmai: stuburiniai ir bestuburiai. Pastarieji yra lankstūs, gerai prisitaiko prie aplinkos. Užtat stuburiniai yra toliau pažengę evoliucijos kelyje. Dažna valdžia nori matyti savo pavaldinius bestuburiais. Tokie nieko nereikalauja, prie visko prisitaiko. Su turinčiais stuburą – blogiau. Nebent jį sulaužysi.
Ar švietimo ir mokslo ministerija nori bestuburių visuomenės?
Sumanyta ir „sėkmingai“ vykdoma aukštojo mokslo reforma iš tiesų siekia, kad universitetai taptų bestuburiais. Tam į universiteto valdymo organus – tarybas – deleguojami ministro paskirti „komisarai“, kurie „geriau“ nei visa universiteto bendruomenė, pasakys, kuriuo keliu eiti universitetui, kokia turėtų būti jo strategija. Jie nuspręs, ar verta atsisakyti pastatų, mokslo reikmėms valdomos žemės. Kol kas visa tai – valstybės nuosavybė. O jai atstovauja universitetai.
Ne bendruomenė, o komisarai renka (paskiria) rektorius. Gal todėl stebimas dar neregėtas dalykas. Naujai paskirtasis rektorius kitą dieną bėga pas Švietimo ir mokslo ministrą, iš kurio malonės jis gavo tas pareigas. Netgi kai kurių universitetų vidaus struktūra jau derinama su Ministerija. Tikras Ministerijos triumfas.
Buvęs ilgametis Vilniaus universiteto rektorius prof. J.Kubilius kažkada mane mokė: jei universitete lankosi karalius, pirma reiktų kreiptis į rektorių, o paskui į karalių. Rektorius, o ne karalius yra svarbiau. Rektorius atstovauja universiteto bendruomenei, nes yra jos rinktas. Tai nuo viduramžių besitęsianti tradicija. Visa tai todėl, kad universitete auginami būsimieji visuomenės lyderiai. Iš čia kylama į žvaigždes – taip sako užrašas ant Vilniaus universiteto sienų. Būtent universiteto autonomija garantuoja minties ir veiksmų laisvę. Kur kitur, jei ne universitete turi būti ugdomas kritinis mąstymas, įskaitant ir požiūrį į valdžią, o ne bestuburiška laikysena prieš vyresnybę. Ar ne universitetų šviesuomenė sukūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį? Žinia, Švietimo ir mokslo ministerijai patiktų, kad universitetuose būtų įgyvendintas rusų caro Petro Pirmojo nurodymas: pavaldinys prieš vyresnybę turi nutaisyti truputį kvailoką veidą, kad nepasirodytų protingesnis.
Autonomijos naikinimo istorija
Istorija primena, kad Vilniaus universiteto autonomija naikinta kelis kartus: 1803 metais rusų caras, vėliau naciai ir po to atėjusi sovietų valdžia. Ačiū Dievui, kad tiek caro laikais, tiek ir sovietmečiu buvo protingų žmonių, kurie net tokiomis sąlygomis suprato, kad universitete būtina kritinė mintis. Dabar – ketvirtasis kartas, valdant liberalams. Į universitetų valdymą įsisuka ministro įtakojamos tarybos. Tiesa, valdžiažmogiai ims neigti, neva kandidatus į tarybas siūlo visuomenė, o parenka Lietuvos aukštojo mokslo taryba. Kas tiki tomis stebuklinėmis pasakomis? Lietuvos universitetų rektorių konferencijos siūlytas kandidatas net nepateko į šią ministro kišeninę tarybą.
Vilniaus universitetas vis dar lieka autonomiškai valdomas universitetas. Paskutinis iš visų 14. Tą garantuoja dar 1990 m. iškart po Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo priimtas Vilniaus universiteto statuto patvirtinimo įstatymas. Tačiau, matyt neilgai. Jau sulaukėme grasinančio p. N.Putinaitės laiško, kad reiktų skubėti persitvarkyti. Kitaip kas? Kitaip gali iškilti visokių finansinių problemų, rašoma laiške. Neoficialius signalus girdime ir iš Ministro. Uždarys Vilniaus universitetą? Studentus permes į naują valžiažmogių sukurtą universitetą?
Vilniaus universitetas pergyveno daugelį pasikeitimų. Sunkiausia buvo iškart po 1831 m. sukilimo prieš rusų carą. Profesūrą išblaškė, įrengimus išvežė į kitus imperijos universitetus, o Rektoriaus skeptras liko Žiemos rūmų lobynuose. Ar tokį scenarijų norėtų pakartoti valdantieji?
Stuburinių kova
Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybės sumanytos drausminimo akcijos, matyt, neduos jokio poveikio. Vilniaus Senatas jau parodė savo stuburą: visi Senato nariai, įskaitant ir studentus, raštu pasirašė kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą, išdėstydami poziciją, kodėl Vilniaus universitetui reikia savo įstatymo. Todėl, kad Vilniaus universitetas nenori vienašališkai Ministro paskirtųjų komisarų į savo tarybą. Siūlomas kelias – padaryti taip, kaip tai yra Vakarų Europos šalyse, kai universiteto tarybą formuoja pats universitetas, parinkdamas jame nedirbančius, bet garbingus visuomenės atstovus. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs – autonomija gali būti skirtinga. Todėl ir Vilniaus universiteto valdymas gali skirtis nuo kitų aukštųjų mokyklų. Be to, esu šventai įsitikinęs, kad dabartinis galiojantis Mokslo ir studijų įstatymas prieštarauja Konstitucijai. Kai šitą oficialiai praneš teismas, iš savo postų turėtų trauktis ir tie, kurie „stūmė“ antikonstitucinį įstatymą, ir tie, kurie rašė įstatymą pagrindžiančias išvadas, kad, girdi, viskas tvarkoje su atiktimi Konstitucijai. Visokie vaitkevičiai, kabišaičiai, mušinskiai, daukantai ir panašūs turėtų pasitraukti, jei būtų stuburiniai.
Liko vieneri metai iki kitų Seimo rinkimų. Jau dabar aišku, kad bus atlikta „aukštojo mokslo reformos“ revizija. Apie tai kalba ne tik opozicija, užsimena ir dalis valdančiųjų. Mąstantys supranta, kad universitetai turi ugdyti ne bestuburius, o stuburinius, galinčius kovoti už savo teises. Tai Lietuvos Nepriklausomybės pamatas.
