Būdamas teisingumo ministru neturiu galimybės detaliai sekti visas ekonomines naujienas ir vertinti giluminius jas lemiančius veiksnius. Tačiau maisto kainų pokyčiai pasaulyje ir (dažnai netgi dar labiau) Lietuvoje, skatina išsakyti, kaip matau šią situaciją.
Jau ne kartą esu sakęs, kad nesu toks optimistas, kaip daugelis nūdienos analitikų, dėl „recesijos pabaigos“, „dvigubo dugno išvengimo“, „geresnių perspektyvų ekonomikoje“ ar panašiai įvardinamos šviesios ateities.
Žinau, kad galime daug padaryti, kad ekonominė padėtis būtų geresnė, tačiau tarptautinė (bent Vakarų) konjunktūra nėra tai, kas mus ištrauks tarsi garvežys. Reikia labai dirbti, keistis patiems, kad, netgi, kai kiti aplinkui skendės problemose, galėtume gerinti savo (Lietuvos) padėtį.
Taigi, nuo pradžių. Šiandieninė ekonominė krizė yra kilusi dėl ilgalaikės labai išaugusios pinigų pasiūlos per centrinius bankus, o vėliau ir finansinius instrumentus – tiek komercinių bankų pinigų multiplikatorių, tiek kitus.
Bandymas gaivinti ekonomiką dar krizės aušroje ar priešaušryje daugelyje valstybių buvo siejamas su dar didesniu pinigų masės didinimu. Tai buvo visiškai klaidingi žingsniai, kurie žmonėms matomus krizės padarinius tik kiek nutolino, tačiau labai pagilino ir situaciją tik blogino. Kad nesusilaukčiau replikų, kad be pigu gudriu būti po laiko, duodu nuorodą į savo komentarą, kurį rašiau 2007 – 2008 metų sandūroje.
Daugelyje valstybių tokia politika tebesitęsia iki šiol (tik pažiūrėkime į TVF veiksmus gelbėjant neefektyvias vyriausybes ar europinį Graikijos gelbėjimo planą...).
Išimtis yra tik kai kurios valstybės. Baltijos šalys iš karto buvo ta išimtis. Dabar prie jų prisijungia vis daugiau kitų – kas iš reikalo (Graikija), kas dėl susivokimo ir valdžios pasikeitimo (Jungtinė Karalystė, Čekija, Slovakija). Įdomu stebėti, kaip dėl ekonominės politikos nesutaria dešinioji JK ir kairioji JAV vyriausybės.
Lietuvoje, nors ir pasirinktas taupymo, diržų veržimo variantas, netrūksta ir tokio ekonomikos skatinimo, kuris įlieja daugiau pinigų į ekonomiką per ES paramą ir panašius mechanizmus. Nesakau, kad tokiais metodais nereikia lieti pinigų į Lietuvos ekonomiką šiandien, tačiau faktas, kad tai didina pinigų masę (net pripažįstant, kad kiti veiksniai pinigų masę mažina).
Pinigų masės didėjimą galima pajusti per palūkanų normas. Jos šiandien neįtikėtinai mažos. Jei pinigų masė būtų dirbtinai nedidinama, pagal ekonominių krizių dinamiką dėl ekonominių sunkumų versle ir šeimose, skolinimosi kaina turėtų būti išaugusi.
Infliacija, t.y. pinigų masės didinimas, neišvengiamai turi atsispindėti kainų indekso pakitime, t.y. augančiomis kainomis (kitaip tariant tuo, kas liaudyje, žiniasklaidoje ir didžiosios dalies ekonomikos komentatorių supaprastintai ir yra vadinama infliacija).
Tačiau bendras kainų pokytis paprastai pasireiškia ne bendru kainų kilimu, o, priklausomai nuo tam tikrų aplinkybių – pokyčiais tam tikrose srityse. Žvilgtelkim į tas sritis.
Nekilnojamojo turto kainos šiandien negali smarkiai augti, nes žmonės patiria ekonominių sunkumų, neįžiūri spekuliacinės naudos iš nekilnojamojo turto turėjimo.
Daugelio ilgalaikio vartojimo prekių kainos negali augti dėl to, kad nuo jų vartojimo žmonės gali susilaikyti, konkurencija yra didžiulė. Atitinkama ir žaliavų kainos dinamika šioms prekėms.
Tačiau yra dvi prekių grupės, kuriose dinamika yra ryškiai kita.
Pirma, tai žaliavos, kurios tinkamos kaip forma vertei išlaikyti, kitaip tariant, savotiškas pinigų pakaitalas. Čia neabejotinai išsiskiria auksas, kuris, kaip žinia, ilgą laiką buvo, o de facto kažkiek ir tebėra tikrieji pinigai. Galima sakyti ir kitaip – aukso kaina lieka kokia buvusi, o visos valiutos jo atžvilgiu nuvertėja.
Kitos prekės, kurių kaina gali augti, yra tai, kas mums neišvengiama – maistas. Prabangaus maisto kaina veikiama panašių veiksnių kaip ir ilgalaikio vartojimo prekių (rūbų, televizorių ir pan.), nes jo galima ir atsisakyti.
Tačiau elementarus maistas – grūdai (miltai, duona), pienas (ir jo produktai), mėsa – yra tai, ką vartotojai bet kokiu atveju perka (net jei neperka naujų rūbų ar namų).
Štai ir pynė veiksnių, paaiškinančių kas vyksta – kuo susijusi ekonomikos krizė, ekonomikų gaivinimo planai ir būtiniausių maisto prekių brangimas.
Ši istorija turi dar vieną – moralinę – pamoką.
Prisiminkime, kas buvo didžiausi ekonomikos gelbėjimo planų laimėtojai. Tai besiplečiantys centriniai bankai, nebankrutuojančios susimovusios finansinės institucijos, nuo bankroto gelbėjami didieji verslai.
Kas yra tie, kas moka viso to kainą – tai grikių ir duonos valgytojai.
Nežinau, ar mes kada išmoksime šias pamokas... Nesu didelis optimistas, nes progų pasimokyti ir iš knygų, ir iš praktikos jau turėjome daug.
Tačiau pasimokyti verta bent šįkart, kad nei mes šioje situacijoje, nei mūsų vaikai tose situacijose kurios bus, nesielgtų kaip amoralūs kvailiai.
