Beldžiantis didžiosioms metų šventėms norisi kalbinti tuos, kurie nepamiršta stokojančiųjų maisto, geresnio drabužio ar svajojančiųjų apie nepasiekiamą žaislą. Robertas Seilius, būdamas Alytuje, jau nebepraeina tuščiomis pro Šv. Angelų Sargų parapijos „Caritą“, aukoja prašantiesiems išmaldos. Geradaris remia gausią Ingutės šeimą, skaito paskaitas jaunavedžiams. Auksinės širdies žmogus, taip Robertą vadina tie, kas sulaukia jo paramos, rado laiko ir prieššventiniam pokalbiui.
– Prisistatykite: ko Jumyse daugiau – alytiškio ar jau vilniečio?
– Save laikau alytiškiu iki kaulų čiulpų. Iš mano amžiną atilsį tėtės pusės seneliai ir proseneliai gyveno Alytuje. Mano tėtį daugelis pažinojo Silvos pravarde. Jis buvo muzikantas ir labai aktyvus žmogus. Deja, jaunas mirė, jam buvo vos 45-eri. Man smagu, kad daug sutiktų alytiškių jį iki šiol mini geru žodžiu. Būtent jis man įdėjo į širdį daug gyvenimo tiesų. Vilnių aš myliu, čia gyvename ketverius metus, bet, manau, po keleto metų, jei viskas klostysis palankiai, planuoju grįžti į Alytų, kur gyvena mano mama ir močiutė. Čia mano draugai ir mano širdis.
– Kada apėmė noras padėti kitiems? Kam Jūsų šeimai to reikia?
– Noras padėti atsirado tada, kai pradėjau skaityti Šventąjį Raštą ir domėtis religija. Bendraudamas su žmonėmis ir klausydamas Marijos radijo išgirdau daug žmonių liudijimų apie Dievo veikimą. Tuo metu pajutau, kad ir pats pradėjau keistis. Prieš trejus–ketverius metus, jei kas būtų pasakęs – padėk stokojantiesiems, – būčiau išsijuokęs. Aš, kaip ir daugelis šiandien, maniau, kad stokoja tas, kuris tingi, nesistengia arba nenori gyventi geriau, o aukotos lėšos bus pragertos arba prarūkytos. Galbūt būna ir taip, bet pradėjęs bendrauti su Šventų Angelų Sargų parapijos „Carito“ vadove Aldona Vasiliauskiene (kartą nuvežiau į „Caritą“ keletą maišų nebenešiojamų šeimos drabužių), išgirdau daug skausmingų istorijų. Tada susimąsčiau, ką galiu padovanoti iš man nereikalingų daiktų. Žiūriu, kampe stovi senas kompiuteris. Veikiantis, bet mums jis jau senas, lėtas, su juo neįmanoma padaryti skubių darbų. Paklausiau ponios Aldonos, gal kam reikia ir tokio. Moteris net nušvito, sako, yra viena daugiavaikė (rodos, dvylikos vaikų) šeima. Jai net senas kompiuteris tikrai pravers. Nuvežiau jį pas specialistą, „išvalė“ ir padovanojau. Taip, galėjau atiduoti į utilizacijos įmonę, bet, manau, dar ir dabar tos šeimos vaikai naudojasi tuo kompiuteriu. Tai buvo mano pirmas mažas žingsnelis į karitatyvinę veiklą.
Su Dievo malone šie metai buvo sėkmingi, gerai ėjosi darbai, ir po vieno sėkmingo projekto pagalvojau, kad dalį uždirbtų pinigų reikia paaukoti. Tačiau kam ir kaip? Beje, po kiek laiko paaiškėjo, kad šie klausimai kyla daugeliui žmonių, kurie norėtų aukoti, bet nežino arba netiki, kad auka pasieks būtent tuos, kam ji reikalinga. Šventajai Dvasiai veikiant kilo mintis nepriteklių jaučiančių šeimų vaikams padėti pasiruošti Rugsėjo 1-ajai. Mintį palaikė žmona, ir aš vėl susisiekiau su „Carito“ vadove Aldona. Išdėsčiau jai savo norą. Moteris, manau, tada pagalvojo, kad tai tuščios kalbos. Kai atvežiau paskirtą sumą, apsidžiaugė, papasakojo, kaip bus paskirstyti pinigai, kas bus perkama, ir pažadėjo man pateikti čekius už kiekvieną prekę. Žemai lenkiuosi prieš šią moterį, stebiuosi jos atsidavimu kitiems, iniciatyva, noru, energija ir prašau, kad tokius žmones saugotų Dievas. Atitinkamą sumą paaukojau Marijos radijui. Jau kokie dveji metai ji – mano pagrindinė radijo stotis. Tikiu, kad ji ne vienam padėjo žengti žingsnį į atsivertimą arba sutvirtinti tikėjimą.
Klausiate, kam mūsų šeimai to reikia? Atsakysiu paprastai: tikiu, kad tikėjimas, galimybė dalintis, mokėti mylėti artimą ir daug kitų dalykų yra Dievo malonė. Tikintis žmogus, praktikuojantis katalikas maldoje iš Dievo visada prašo malonių. Ir jei ta malda iš širdies – jis gauna malonių (tik ne laimingą loterijos bilietą ar paaukštinimą darbe). Kita priežastis – mūsų šeima patyrė situaciją, kai reikėjo leisti vaikus į mokyklą ir mums su žmona buvo stresas. Drabužiai išaugti, pinigų pasiruošimui nėra. Taip, turėjome tėvus, kurie labai daug padėjo tuo sunkiu momentu. Mano ir žmonos tėvai mums didelius gyvenimo pamatus paklojo, jie mus gelbėjo (apie 5–6 metus), kada man verslas nesisekė, dėl savo naivumo ir patiklumo praradau nemažai pinigų ir pats vos nebankrutavau kaip žmogus ir asmenybė. Tuo momentu aš buvau labai toli nuo Dievo. Vienas artimas žmogus pasakė: „Čia tavo gyvenimo juodoji juosta, bet tikėk, kad tuoj ateis gyvenimo baltoji juosta.“ Tai tiesa. Pats neseniai vienam žmogui, išgyvenančiam sunkų tarpsnį, pasakiau: „Kaip po nakties išaušta rytas, taip ir po sunkių laikų ateis sotus ir džiaugsmingas laikas. Tikėk tuo.“
– Kiek pats su žmona atžalų auginate?
– Tris dukras. Pirmajai – jau 22 metai, antrajai tuoj sueis 19, trečiajai – 8 mėnesiai. Čia vėl galiu liudyti Dievo veikimą. Gyvenimo rutina šeiminius santykius buvo įvijusi į aklavietę – Aukščiausiasis dovanojo trečią atžalą, kuri į šeimą grąžino džiaugsmą, juoką, susitelkimą, supratimą ir – svarbiausia – meilę. Juk katekizme rašoma: šeima – tai mažoji bažnyčia. Būtent šeimoje gimsta asmenybė, formuojamas žmogus, kuris kurs valstybės ateitį. Neseniai vienas pažįstamas kunigas pasakė gerą frazę: rinkimai – tai tautos veidas, o tauta gimsta ir užauga šeimoje (nors kartais atrodo, kad tauta gimsta tvarte arba miške). Šeimoje visų pirma turi būti ugdoma meilė artimui, atleidimas, pagarba ne tik žmogui, bet ir įstatymui. Paprastas pavyzdys: jei šeimai važiuojant automobiliu tėvas, suvalgęs ledus, popieriuką nuo jų išmeta pro langą – jo vaikai darys tą patį. Jei šeima atvažiuoja į prekybos centrą ir tėvas automobilį pastato neįgaliesiems skirtoje vietoje – jis rodo blogą pavyzdį vaikams, nors ir motyvuoja, kad Alytuje neįgaliųjų nėra. Deja, deja, mūsų mieste tokių „tėvelių“, kurie užaugo savo „šeimose“, dauguma.
– Kada atradote tikėjimą? – Prieš kokius dvejus metus. Močiutės brolis buvo labai tikintis žmogus, jam mirus man atiteko jo Šventasis Raštas. Pradėjau skaityti, ėmiau suprasti, iš kur atsirado mūsų tikėjimas, ir Dievo Žodis atėjo į mano širdį. Kartą po šv. mišių Šv. Kazimiero bažnyčioje klebonas Darius pasakė, kad pirmadieniais parapijos namuose renkasi žmonės, skaitantys Šventąjį Raštą, ir dalijasi mintimis. Nuėjau į vieną susirinkimą, susipažinau su sese Emanuele. Bekalbant prasitariau, kad su žmona nesam priėmę Sutvirtinimo sakramento. Sesuo pasisiūlė padėti pasiruošti Sutvirtinimui, ir čia įvyko lūžis mano tikėjime. Skaitydamas katekizmą supratau, ką gyvenime dariau neteisingai, kur klydau, kokias nuodėmes dariau ir taip toliau. Bet, svarbiausia, supratau, kas yra tikroji laimė. Kad tai – ne pinigai, ne turtai, ne valdžia, ne prabangūs namai ar automobilis. Laimė yra sielos ramybė. Kai tau nerūpi materialūs dalykai, puikybė, pyktis, noras keršyti – tu esi laisvas nuo šių priklausomybių. Kai esi laisvas – tada esi ramus ir laimingas. Kunigas Rimantas Baltrušaitis vienoje savo homilijoje pasakė auksinius žodžius: „Sunkiausias žmogaus gyvenimo kelias yra tie keliasdešimt centimetrų: nuo žmogaus proto iki širdies.“ Patikėkite, kai žmogus įveikia šį kelią – jis tampa laimingas. Juk sunku savo protu priimti tikėjimo slėpinius, tačiau kai tu pradedi tikėti – įsileidi Dievą į savo širdį, pajunti palaimą ir laimę. Būtent tada atsiranda noras dalintis su stokojančiaisiais. Suprantu, kad daugeliui tai nesuprantama, nepriimtina, bet jau minėjau, kad tikėjimas yra viena iš Dievo malonių. Kaip Evangelijoje sakoma: „Į puotą pakviesti yra visi, bet išrinkti ne visi.“
– „Carito“ lankytojams, valgant jūsų šeimos dovanotą šimtalapį, įstrigo žodžiai, kad galima padėti daug didesniam būriui moksleivių. Kur rasite tiek lėšų, kai aplink tik ir skundžiamasi, kaip sunku pragyventi? Aš turiu mintyje turtinguosius. Varguoliai sunkiu gyvenimu nelinkę skųstis.
– Jūs teisi, vargingieji nesiskundžia. Tikiuosi, su Dievo palaima kitais metais jau nuo birželio galėsiu pradėti ruoštis šiam kilniam reikalui – surinkti kiek įmanoma daugiau lėšų sunkiai besiverčiančių šeimų mokinukų pasiruošimui mokyklai. Manau, renkant paramą būsimiems rėmėjams labai svarbu žinoti, kaip bus naudojami surinkti pinigai arba daiktai, kokios šeimos gaus paramą, taip pat svarbu, kiek aš pats jai paaukojau. Žodžiu, parengsime veiksmų planą ir mėginsime jį įgyvendinti. Tikiu, kad prisidės mūsų draugai, galbūt net draugų draugai. Juk jei dešimt šeimų paaukos po 100 litų, jau bus tūkstantis. O gal atsiras norinčiųjų atseikėti ir 200–300 litų. Pridėsiu savo paramą, ir, manau, kitąmet mokyklai be nerimo pasiruoš ne septyni, o gal septyniolika vaikučių.
Labai svarbu padėti stokojantiems, bet ne mažiau svarbu, kad aukotojas pajustų dvasinį pasitenkinimą, darydamas gerus darbus susimąstytų, kad visai šalia yra šeimų, neturinčių net paprastų dalykų, kurie mūsų gyvenime atrodo menkaverčiai. Sena patarlė moko: „Jei nori keisti pasaulį – pradėk nuo savęs.“
Kai interviu buvo parengtas spaudai, džiugi žinia atėjo iš Šv. Angelų Sargų parapijos „Carito“ būstinės – prie šiemetinės kalėdinės akcijos, skirtos organizacijos globojamiems vaikams, jau prisidėjo ir vilniečiai, Roberto bendradarbiai.
Kalbėjosi Aldona KUDZIENĖ
