Apie tai laidoje kalbėjo pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis.
Kuo gyvenate, profesoriau?
V. Landsbergis: Laukimu. Gyvenu laukimu gerų naujienų prie jūros.
Ilgitės jūros?
V. Landsbergis: O taip, žinoma, bet tai jau neberealu mano buityje. Aš tik iš tolo galiu sapnuoti jūrą. Jūra yra gyvybė, grožis, džiaugsmas. Kol yra jūra, tol verta gyventi. Labai norėčiau džiaugtis jūra kuo ilgiau.
Profesorius Landsbergis: „Visi labai pikti“
Kas jums yra laimė?
V. Landsbergis: Kas man yra laimė? Kai matau aplink save laimingus arba beveik laimingus žmones, kurie džiaugiasi gyvenimu, džiaugiasi tuo, kad mes čia esame, savo krašte, Lietuvoje, laisvoje tėvynėje, ir nieko nebijome. Štai kas yra svarbiausia – gyventi be baimės. Žiūrėk į žmones aplink save kaip į žmones, džiaukis, jeigu jie laimingi, padėk jiems būti laimingiems, ir viskas bus gerai.
Šiandien mums labai trūksta tos žmogiškumo religijos.
V. Landsbergis: Man atrodo, visi labai pikti, pilni pavydo, pagiežos, nežinia dėl ko. Tai kokia čia laimė? Ant kokio kalnelio mes sėdime? Ant pikto, pikto kalnelio. Ant pikto kalnelio sėdėdamas tu negali būti laimingas. Tu esi paklydęs, kažkas su tavimi yra netvarkoje.
Kodėl atsisėdome ant to pikto kalnelio?
V. Landsbergis: Tai va, laikas susimąstyti ir pabandyti pasitvarkyti. Sumažinti tą kalnelį arba atsakyti į jūsų klausimą: kodėl mes atsisėdome ant pikto kalnelio? Kas mums užėjo? Gal jiems kažkas nepasisekė, jie liko nepatenkinti, nepasiekė savo svajonių ir tada užvedė pykčio mašinėlę. Čia yra klaida. Užsukite savo pykčio mašinėles.
Nežinau, kas turėtų atsitikti, kad to žmogiškumo būtų daugiau. Profesoriau, kaip jums atrodo?
V. Landsbergis: Reikėtų pabusti. Reikėtų, kad žmogus pabustų iš piktumo, iš pavydo, iš nežmoniškumo. O kam mums to reikia? Numesk į šalį ir iš karto pasijusi geriau.
Galima galvoti, kad galbūt pati sistema, kapitalizmas, konkurencija...
V. Landsbergis: Apie ką mes kalbame? Apie kokį kapitalizmą? Ar pats dar supranti, kas yra kapitalizmas? Aš nelabai suprantu.
Sistema, kuri orientuota į kažkokį laimėjimą, greitėjimą.
V. Landsbergis: Kokį laimėjimą? Į kokį laimėjimą? Kaip apgauti artimą savo? Koks laimėjimas? Reikia pirmiausia, atsisėdus ant to kalnelio, susimąstyti, kas man yra svarbiausia. Ar matyti aplink save daug laimingų, bent jau linksmų žmonių, nueiti su jais prie jūros, palakstyti prie jūros, pasitaškyti, pasidžiaugti, kad mes dar čia esame visi kartu. Pabraidome, pasitaškome. Gyvenimas geras, gyvenimas gražus, nereikia būti kvailiais.
Kai atėjau čia, sakiau, kad apie Čiurlionį pasišnekėsime. Sakėte, kad viskas jau beveik pasakyta apie Čiurlionį. Ar tikrai?
V. Landsbergis: Niekada nebus viskas pasakyta, ir tegul mums tai nerūpi. Ar jau viskas pasakyta, ar dar ne viskas? Kas čia per tuščios kalbos? Niekada nebus pasakyta viskas nei apie tamstą su manimi, nei apie Čiurlionį.
Norėčiau, kad mes išgirstume, kokia Čiurlionio dvasia yra graži, ką ji neša savo draugams ir visiems, nes visi mes esame jo draugai. Jis padėjo mums išlikti, padėjo išgyventi. Ir dar dabar, kai mes atsimename, sugrįžtame ir pavartome jo paliktas grožybes, galime tik dėkoti ir dėkoti.
Dėl ko jums šiandien pikta?
Ar yra dalykų, profesoriau, dėl kurių jums šiandien pikta? Ar jaučiate pyktį?
V. Landsbergis: Yra dalykų, dėl kurių man gaila. Gaila laiko, kuris praeina veltui, niekais praleidžiant gražius dalykus, nežinia dėl ko. Susirask draugą, paimk jį už rankos ir nueikite kartu prie jūros. Pasiklausykite, ką ji kalba. Juk ji yra mūsų draugė.
Profesoriau, apskritai tos žmogiškumo religijos pasaulyje mažėja ar daugėja?
V. Landsbergis: Aš manau, kad mažėja supratimo, kas ji yra ir kodėl jos reikia. Jeigu to supratimo daugėtų, mes geriau susitartume tarpusavyje, dėl ko gyvename, kaip vieni kitiems padedame, kaip žengiame į gražesnius laikus, į geresnį sutarimą. Turime rūpintis vieni kitais.
Jūsų laikais, kai buvote aktyvesnis viešajame gyvenime, buvo daugiau sutarimo?
V. Landsbergis: Sunku dabar svarstyti. Nėra tokių svarstyklių, kurios būtų buvusios tada naudojamos ir dabar naudojamos. Daugiau ar mažiau? Pasižiūrėk į žmonių veidus, kai eini gatve, kai esi susirinkime, kur daug žmonių.
Ką sako jų veidai? Ar jie šviesūs? Ar jie neša džiaugsmą? Ar jie ieško džiaugsmo ir nori juo dalytis? Čia būtų teisingas kelias. Bet tada pasižiūrėk pats į save, kiek tu prisidedi. Ar tu neprisidedi, tik gadini? Čia yra gana paprasta.
Visas pasaulis toks sumaltas, kažkur nuėjęs ne į tas puses. Nuklydęs, nuklydęs, nuklydęs ir dėl to piktas. Tai iš to išeities nėra. Tu vis labiau klysi ir vis labiau pyksi. Bet, kaip pats sakei, Čiurlionis paliko vieną paprastą patarimą – nepykit.
Nebūk kvailys, nebūk kiaulė
Jūs šiemet pasakėte tokią frazę, kad svarbiausia – nebūkime kvailiais ir nebūkime kiaulėmis.
V. Landsbergis: Būtų labai gerai, jeigu mums taip pavyktų.
To žmogiškumo galima išmokti? Iš ko jo išmokti?
V. Landsbergis: Iš tavo mamos. Iš daug ko galima išmokti. Iš aplinkos, iš gerų žmonių aplink tave. Tu dairaisi aplink ir matai gerų pavyzdžių. Štai kaip žmonės gali teisingai gyventi. Bet tik nekliudyk jiems. O gal ir padėk jiems teisingai gyventi. Žmogau, būk žmogus. Nebūk kvailys, nebūk kiaulė. Ko dar reikia?
Ar galime pasitikėti bažnyčia?
Noriu vis tiek dar vieną kitą žodį apie Bažnyčią, kurią dabar krečia sudėtingi skandalai. Kartais žmonės klausia, ar šiandien galima pasitikėti Bažnyčia?
V. Landsbergis: O kas yra Bažnyčia? Kas turi pasitikėti Bažnyčia?
Jos nariai?
V. Landsbergis: O jais galima pasitikėti? Tai žmonės kažko reikalauja, sakykime, iš Bažnyčios arba nežinia iš ko. Ar jie dar susimąsto, kas yra Bažnyčia? Aš to irgi nežinau. Bet jeigu jie susirenka, susiima už rankų ir uždainuoja, tai jau pusė darbo padaryta.
Anksčiau žmonės daugiau dainuodavo.
V. Landsbergis: Tai reikia pagalvoti, kodėl, kas jiems pasidarė. Kur jų klaida, kad jie šiandien nedainuoja?
Uždainavus gal dingtų ir tie pykčiai.
V. Landsbergis: Tai išeik į gatvę ir pakviesk žmones: „Einam padainuoti.“ Pažiūrės į tave kaip į prietranką. Bet jeigu tu būsi ramus, kantrus, gal jie pradės galvoti: „Tikrai, o kodėl mums nepadainavus? Gal kaip tik bus gerai.“
Pirmas dalykas, ką žmogus išgirsta pasaulyje, yra mamos daina. Tegul tai būna ir paskutinis dalykas, su kuriuo žmogus išeina iš pasaulio – su mamos daina. O tai yra taika, sielos taika su savimi, su pasauliu.
Ką daryti, kad Lietuva nemažėtų?
Ką daryti, profesoriau, kad Lietuva nesitrauktų, kad nemažėtų, kad žmonės norėtų turėti vaikų, norėtų juos auginti, kad mes plėstumėmės? Kaip jums atrodo, ar tai galima atsukti atgal?
V. Landsbergis: Reikia, kad žmonės vieni kitus mylėtų ir norėtų, kad tiems, kuriuos myli, būtų gera gyventi. Galvotų, kaip jiems padėti. Gal jam kas nors rūpi, gal jis ko nors negauna, su kuo nors nesutaria. Gal aš galiu ateiti ir jam patarti? Tai yra palankumo požiūris. Tu esi palankus kitam žmogui, vadinasi, jau esi teisingame kelyje.
Jeigu, profesoriau, duočiau jums burtų lazdelę ir paprašyčiau vieną dalyką Lietuvoje panaikinti, bet tik vieną, ką panaikintumėte?
V. Landsbergis: Pirmiausia norėčiau panaikinti pyktį ir nesusikalbėjimą. Tam nėra tokio pagrindo, koks iš tikrųjų yra užveistas. Kodėl velnias užveisė tą nepasitikėjimą? Mes jam per daug leidome.
Sakote, velnias, ne patys žmonės tai padarė?
V. Landsbergis: Matai, velnias ir yra patys žmonės. Čia yra tas pats. Nereikia apsigauti, kad velnias iš kažkur kitur atėjo ir mums pakenkė. Jis neatėjo, jis yra mumyse ir laukia tik progos, kaip apspjauti. Tai tu saugokis, kad tavęs neapspjautų.
Gali pasakyti tam kolegai velniui: „Tu be reikalo stengiesi, aš net ant tavęs nesupyksiu. Eik į savo purvinus krūmus ir ten toliau tūžk. O mane palik gyventi taip, kaip aš noriu – ramiai, švariai, pasisodinus kokią gėlę. Jeigu tau dar ko trūksta, tai pasisodink dvi gėles. Nebūk kiaulė ir nebūk kvailys. Būk žmogus.“
Kažkada sakydavome: „Būk žmogus.“ Pamenu tokį posakį.
V. Landsbergis: Taip. Būdavo, o paskui užmiršome, ką tai reiškia. Visai be reikalo.
Man labai patiko Senekos mintis, kad žmonės vergais tampa savanoriškai.
V. Landsbergis: Taip, tikrai taip. Kartais net nejausdami, kaip tai atsitiko. O kodėl iš viso reikia vergauti?
Prigimtyje, matyt, yra to vergo, ar ne?
V. Landsbergis: Gali būti ir taip, kad norisi vergauti. Tai labai prastas dalykas, jeigu tau norisi vergauti ir tada neturėti jokios atsakomybės, o šliaužti po balas ir skųstis, kodėl tiek daug balų. O tu nueik į pievą, kur pieva žydi, kur bitutės bimbia, kur galima palakstyti, pasidžiaugti. Saulėta diena. Kodėl ne? Juk gyvenime tiek daug grožio.
Ką šiuo metu labiausiai mėgstate veikti?
V. Landsbergis: Oi, Dieve mano, geriau neklausk. Geriausias dalykas yra kalbėti su vaikais. Vaikai yra nepaprasti išminčiai.
Kodėl?
V. Landsbergis: Aš nežinau, kodėl jų niekas nemoko, ir labai teisingai daro, kad nemoko pykti, kerštauti, grūmoti kam nors. Vaikas turbūt į tokį žiūrėtų kaip į kvailą: „Kodėl tu čia ateini dabar ir man grūmoji arba sakai, kad aš turiu grūmoti kaimynui už tvoros? Ko aš turiu jam grūmoti? Tegul sau gyvena žmogelis, nusiskins obuolį ir sugriauš.“
Tai į vaikus reikia įsiklausyti? Jie, sakote, laimingiausi?
V. Landsbergis: Vaikai yra išminčiai. Vaikai yra išminčiai, tikrai.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
