Laidoje apie dirbtinio intelekto integravimą švietime pasakojo Vytauto Didžiojo universiteto Informatikos fakulteto dekanas, profesorius Tomas Krilavičius.
Švietimo sistema turi atsargesnį santykį su dirbtiniu intelektu. Ar tai teisinga?
T. Krilavičius: Iš tikro, tai yra gana didelė problema. Nėra iki galo aišku, kaip tinkamai jį ir naudoti mokymo procese, ir kiek ko mokyti.
Vyksta mokymų įvairiausiu ir yra žmonių, kurie žino, kaip dirbti su įrankiais, moko kitus žmones. Kažkiek to vyksta ir mokyklose ir universitetuose. Tai nėra sistemiškai paleista, bet jeigu tai, kaip reikia daryti atsirado prieš pusę metų, tai labai sunku būtų įdėti į valstybines programas.
Kiek aš žiūriu – visos švietimo įstaigos dabar sprendžia problemą kaip pakeisti mokymą. Mūsų daugiau, nei šimto metų senumo modelis pradeda neveikti.
Ką turite omeny, sakydamas pakeisti mokymą, tai reiškia – kaip integruoti dirbtinį intelektą?
T. Krilavičius: Taip. Ir kaip sukombinuoti, kad jaunimas netaptų tik tais, kurie mokytojo klausimą užrašo modeliui ir perkopijuoja atgal mokytojui.
Tarkim, namų darbai, kažkada jie turėjo pakankamą prasmę. Taip, tu galėjai pas kažką pasikonsultuoti, paprašyti tėvų pagalbos. Dabar, jei tu gavęs namų darbą surašysi užklausas į modelį ir viską perrašysi atgal – jis tampa beprasmiu.
Kita dalis – rašto darbai. Iš vienos pusės taip, labai gražu, tu paimi dabar baigiamąjį darbą ir jis surašytas puikia anglų kalba, gal prastesne lietuvių kalba, bet vis tiek geresne, nei daugumos. Būdavo prieš tris metus – prirašyta daug, pakankamai tvarkingai, bet jei atsiverti kažkurį puslapį, bedi pirštu ir paprašai paaiškinti, ką šita viena reiškia, tai studentas turi skaityti ir pasirodo, kad net nežino, kas ten parašyta.
Daug tokių pokyčių vyksta.
Ką tada daryti, įsileisti dirbtinį intelektą į namų darbus ar ne?
T. Krilavičius: Aš manau, kad neįsileisti būtų tik savęs apgaudinėjimas. Jis yra, reiškia reikia surasti, kaip jį integruoti.
Gal mes grįšime prie Sokratinio mokymo modelio, kur vaikščiosime po sodą ir diskutuosime su mokiniais. Skamba patraukliai.
Aišku, su mūsų mokymo sistema, ir aš kalbu jau apie visą pasaulį, kur mašina šiek tiek nėra humaniška, tai gali būti sudėtinga. Bet tikrai grįšime daugiau prie tam tikrų diskusijų.
Mes turėsime labai greitai surasti kaip išmokyti jaunimą nesustabdyti mąstymo proceso. Kaip palikti tą mąstymo, atradimo džiaugsmą, o ne tik kokio atsakymo gavimą.
Aš manau, kad tai yra didelė problema, bet ji išsprendžiama. Pasikeis turbūt modelis, gal atsiras didesni filtrai, kas nori mokytis, o kas nenori. Tu gauni atsakymus, bet tu turi juos išanalizuoti, peržiūrėti ir suprasti, ar jie geri.
Situacija nesikeičia, moksleivis ar studentas irgi turi būti kompetentingas, kad suprastų, ar tas atsakymas geras, ar jis priimtinas, ar jis tinkamas.
Ar nematote grėsmės, kad nustosime vystytis, kaip intelektualinės būtybės?
T. Krilavičius: Kažkiek matau. Tų iššūkių turėjome ir anksčiau, aš nežinau ar jis tokio pat mastelio, bet, pavyzdžiui, skaičiavimo mašinėlės įvairiausios – tai buvo irgi vertinama, kaip labai didelė problema mokslui. Bet kažkaip susitvarkėme.
Buvo tie laikai, kai keitėsi pats mokymosi stilius, sistemos. Keitėsi kaip mes rašėme, aš dar esu mokykloje žaidęs su plunksna, būdavau su tuo tušu gerai apsiterliojęs. Šiandien dauguma moksleivių net nečiupinėję plunksnos.
Yra ir kita dalis – pasikeis stipriai kaip mes perduodame žinias. Raštas atsirado, kaip laikmena, kur galėjai perduoti, išlaikyti žinias, nes kitaip jų negalėjai perduoti.
Daug metų buvo kalbama, kad nuo grožinės literatūros negerai bus žmonėms, čia turbūt devyniolikto amžiaus galas. Po to, aš puikiai atsimenu daug kalbų, kad nuo televizoriaus žmonės kvailėja.
Aš galvoju, kad čia turime dar didesnį iššūkį, nei dalis tų technologijų, bet kažkaip išspręsime – neturime variantų iš tikro.
Visą „Žinių radijo“ laidą rasite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
