Manoma, kad už parduotus senuosius Lukiškių pastatus bus gauta apie 120 mln. Lt, o naujo kalėjimo statyboms prireiks apie 300 mln. Lt.
Vilniaus centre esantį Lukiškių tardymo izoliatorių nuspręsta perkelti į miesto pakraštį. Pastatyti naują įkalinimo įstaigą reikės daugiau nei dvigubai lėšų nei bus gauta pardavus dabartinius Lukiškių pastatus ir žemę Vilniaus centre. Todėl nevyriausybinė organizacija „Naujosios viešosios vadybos fondas“ iškėlė privataus kalėjimo Vilniuje idėją. Tačiau Teisingumo ministerija ją vertina skeptiškai.
„Naujosios viešosios vadybos fondo“ eksperto Gyčio Janišiaus teigimu, prieš dešimtmetį Didžiojoje Britanijoje atlikus tyrimą paaiškėjo, kad privatūs kalėjimai veikia efektyviau ir išleidžia 15 proc. mažiau lėšų, nors sąlygos kaliniams yra geresnės.
„Visi tyrimai rodo, kad pakartotinis nusikalstamumas išėjus iš privataus kalėjimo yra mažesnis nei išėjus iš valstybinio. Be to, valstybė atsikrato atsakomybės už kalinių laikymą, galimus žmogaus teisių pažeidimus, integraciją, mokymus. Jeigu privati bendrovė dirba blogai, sutartis yra tiesiog nutraukiama ir pasirašoma su kita bendrove“, – teigia G. Janišius.
Anot „Naujosios viešosios vadybos fondo“ eksperto, privačiuose kalėjimuose sutaupoma ne kalinių gerovės, o kalėjimo administravimo ir darbo organizavimo sąskaita.
„Pavyzdžiui, Lukiškių kalėjime viena para vienam kaliniui kainuoja 50 Lt iš mokesčių mokėtojų lėšų. Tačiau maistui skiriama 3,95 Lt. Taigi taupyti tikrai yra kur“, – įsitikinęs G. Janišius.
Pasak G. Janišiaus, šiuo metu Čekijoje statomas naujas privatus 500 vietų kalėjimas. Apie privatų kalėjimą svarsto ir bulgarai.
Tačiau Teisingumo ministerijos sekretorius Arūnas Kazlauskas teigia, kad privačių kalėjimų idėją reikėtų vertinti santūriau.
„Kalbant apie ES šalis, daugiausia privačių kalėjimų yra Didžiojoje Britanijoje. Tačiau palyginti su valstybinėmis pataisos įstaigomis arba kalėjimais jų nėra labai daug. 2004 metais Britanijoje buvo 11 privačių kalėjimų ir 138 valstybiniai“, – tvirtina A. Kazlauskas.
Pasak Teisingumo ministerijos sekretoriaus, privatus kalėjimas nereiškia, kad bausmės vykdymas visomis prasmėmis perduodamas privačiam asmeniui.
„Tai tik tam tikrų funkcijų perdavimas – nuteistųjų užimtumo, įstaigos aptarnavimo, t. y., maisto gaminimo, kai kurių kitų buitinių patarnavimų. Kai kada, kaip yra ir Britanijoje, perduodamos ir kai kurios apsaugos funkcijos“, – sako A. Kazlauskas.
Tačiau, anot A. Kazlausko, patys britai pripažįsta, kad dėl privačių kalėjimų kyla ir tam tikrų problemų.
„Vis dėlto išlieka didelė kadrų kaita, t. y., pareigūnų, kurie atlieka išorinę apsaugą. Jų palyginti menkas ir išsilavinimo lygis. Taip, suprantama, yra dėl paslaugų pigumo, nes statutinių valstybės tarnautojų, kurie atliktų valstybės tarnybą toje srityje, atlyginimas nepriklauso nuo tam tikrame regione esančios paklausos ir pasiūlos“, – tvirtina ministerijos sekretorius.
„Kolegos iš Didžiosios Britanijos taip pat atkreipia dėmesį, kad kai kuriais atvejais privatus kalėjimas gali valstybei kainuoti ir brangiau nei valstybinis – dėl, pavyzdžiui, skirtingų palūkanų normų, taikomų paskoloms su valstybės garantija“, – sako A. Kazlauskas.
A. Kazlausko teigimu, nors privataus kalėjimo Lietuvoje statyti neplanuojama, ministerijoje visą laiką svarstomas dalies funkcijų atidavimo privatiems asmenims klausimas.
„Toks klausimas yra nuolat svarstomas, belieka tik apsispręsti dėl funkcijų perdavimo apimties. Bendrąja prasme privatus kapitalas yra įtraukiamas į nuteistųjų taisymosi procesą – prie pataisos įstaigų veikia valstybės įmonės, kur įdarbinami nuteistieji. Verslininkai į kai kurias šių įmonių yra investavę lėšų. Taigi procesas vyksta“, – tikina A. Kaziolauskas.
