Apie tai TV3 Žinių „Dienos komentare“ – pokalbis su vidaus reikalų ministru Martynu Katelynu.
Latvijoje tebesitęsia migrantų krizė. Neseniai užsiminėte apie galimybę pasienyje su Latvija įvesti kontrolės punktus, tačiau premjeras tokiu sprendimu suabejojo. Ar vis dar ketinate tai daryti?
Tai buvo vienas iš variantų. Šiuo metu tiesiog svarstome, kaip spręsti susidariusią situaciją. Nevadinčiau to krize, bet tai situacija, su kuria per kelis metus susiduriame pirmą kartą. Savo problemas, kurios 2021 metais kilo pasienyje su Baltarusija, mes jau esame išsprendę, o dėl situacijos su Latvija ant stalo yra daug galimų sprendimų. Bendradarbiaujame su Latvijos Vidaus reikalų ministerija, kaip šią problemą spręsti.
Latvija norėtų didesnės mūsų pasieniečių pagalbos. Ar galime jiems išsiųsti daugiau pajėgų?
Mes jau buvome nusiuntę vieną komandą, vėliau – ir antrą. Visi gali daug ko norėti, bet viskas atliekama pagal galimybes. Kiek galime, tiek padedame, tikrai nesikratome bendros atsakomybės, nes tiek mes, tiek Latvija esame atsakingi už išorinę Europos Sąjungos sieną. Tiesiog visą laiką vertiname savo galimybes, nes nesinorėtų atverti karštųjų taškų prie mūsų pačių sienos.
Tie pasieniečiai nesėdi namuose – jie dirba, saugo mūsų valstybės sieną, todėl juos iš kažkur reikia paimti. Jei atitrauksime didelę dalį pasieniečių nuo savo sienos ir išsiųsime juos padėti Latvijai, atsiras spragų mūsų pačių pasienyje. Vertiname situaciją ir ieškome geriausio varianto.
Migrantų grąžinimas į Latviją
Girdime, kad Latvija nelabai noriai priima atgal pas mus sustabdytus migrantus. Kokia situacija su readmisijos sutartimi?
Readmisijos sutartis veikia. Yra du variantai, kaip šie žmonės sulaikomi – arba mūsų teritorijoje, arba Lenkijoje, kuri turi patikros punktus prie sienos su Lietuva. Juos sulaikius, jie grąžinami mums. Skirtumas tas, kad lenkų atveju sutartis jiems yra daug lengvesnė, o mūsų atveju su Latvija įrodinėjimo procesas yra sudėtingesnis. Mums reikia įrodyti, kad migrantas tikrai atvyko iš Latvijos. Turime tam 30 dienų terminą, tai užtrunka, bet sutartis veikia – grąžinama vis daugiau žmonių. Manau, kad ši problema vienaip ar kitaip artimiausiu metu bus išspręsta.
Kokia jūsų pozicija dėl ES migracijos pakto? Lietuva turi arba priimti migrantus iš Vakarų Europos, arba mokėti milijoninius įnašus. Kuris sprendimas geresnis?
Aš jau esu išreiškęs savo nuomonę ir galiu pasikartoti: solidarumo mechanizmas yra patvirtintas, tačiau mes turėtume atsižvelgti į savo geopolitinę situaciją ir laikotarpį, kuriuo gyvename. Visuomenė ir taip yra įjautrinta, iš jos aiškiai girdime signalą, kad norima griežtesnės migracijos politikos, ypač po didžiojo antplūdžio 2024 metais, kai atvyko itin daug žmonių.
Aš esu už tai, kad mes tikrai laikytumėmės savo įsipareigojimų, bet tai darytume sumokėdami solidarumo įnašą. Tai nėra didelė suma – šiek tiek virš 2 milijonų eurų. Šiemet mes už pusę sumos susimokame, o pusę migrantų priimame. Asmeniškai siūlysiu kitais metais susimokėti už visus.
Griežtesnė darbo migracijos kontrolė
Prezidentūra siūlo, kad į Lietuvą dirbti atvykstantys užsieniečiai galėtų čia likti dvejus metus, o vėliau privalėtų išvykti be teisės atsivežti šeimą. Kaip vertinate šią iniciatyvą?
Vertinu labai pozityviai. Laikino darbo leidimų sistema turėtų veikti būtent nekvalifikuotos, kvotinės migracijos atveju, kai turime nustatytą 24 000 asmenų per metus ribą. Jei veiktų tokia sistema, dalis migrantų atvažiuotų pagal laikino darbo leidimą, dirbtų dvejus metus, pusmečiui išvyktų ir taip išvengtume problemų dėl šeimų susijungimo teisės. Turime laisvų darbo vietų, verslas sako, kad jiems reikia darbuotojų, todėl privalome atsižvelgti į ekonominius interesus.
Tačiau mano, kaip vidaus reikalų ministro, pirmoji atsakomybė yra visuomenės ir valstybės saugumas. Manau, kad neturėtume keisti savo valstybės veido, neatsakingai prisileisdami itin daug piliečių iš Centrinės Azijos ar kitų regionų.
Kaip vertinate situaciją dėl priedangų šalyje? Jų vis dar trūksta. Ką planuojate daryti?
Tai vienas iš mano prioritetų, kurį jau pradėjau įgyvendinti diskusijų ir pasitarimų formatu, kad įvertintume realią situaciją. Vienas dalykas yra tai, ką žinai prieš tapdamas ministru, ir visai kas kita – informacija, kurią gauni jau juo tapęs. Pagrindinė problema yra ta, kad priedanga labai dažnai tapatinama ir painiojama su slėptuve. Tai yra skirtingi principai ir visiškai skirtingas apsaugos lygis. Pirmiausia reikia informuoti visuomenę, kokią apsaugą ji gauna atvykusi į priedangą.
Kitas dalykas – pačių priedangų parengimas. Jų skaičius kiekvienoje savivaldybėje skiriasi: vienur situacija geresnė, kitur blogesnė. Didžiuosiuose miestuose, kur gyventojų tankis didelis, tai įgyvendinti sudėtingiau. Tačiau noriu pabrėžti: uždėtas priedangos ženkliukas ant pastato dar nereiškia, kad tai yra tinkamai veikianti priedanga.
Turime 60 savivaldybių, ir tai nėra vien Vidaus reikalų ministerijos klausimas. Šioje dėlionėje matau tris dėmenis: ministeriją, savivaldybes ir pačius žmones. Kaip pamatėme ir neseno drono incidento atveju, kai buvo paskelbtas raudonasis oro pavojus, popieriuje algoritmai yra patvirtinti ir planai atrodo veikiantys, tačiau jie nėra išbandyti realybėje. Jau kalbėjau su šią sritį kuruojančia viceministre – ateityje tuos popierinius planus privalome patikrinti realiomis pratybomis.
Visą pokalbį išgirskite aukščiau esančiame vaizdo įraše.
