Apie tai, „Žinių radijas“ laidoje, diskutuoja gynybos ir saugumo ekspertas Egidijus Papečkys.
Kur jūs pats buvote per oro pavojų ir kaip reagavote? Ką darėte, kokie veiksmai buvo?
E. Papečkys: Tuo metu buvau savo darbo vietoje, jokių veiksmų nesiėmėme, kadangi ten, kur aš buvau, pavojus paskelbtas nebuvo, todėl reagavome labai ramiai. Tą dieną turėjau tikrai daug susitikimų ir matėsi, kad nerimo žmonėms pakako.
Visi pagalvojo, ką darytume mes, jeigu tas oro pavojus būtų paskelbtas mūsų gyvenamojoje ir darbo vietose. Šios kalbos tęsiasi dar ir šiandien, nes visi labai aktyviai mokosi iš pamokos, kurią šį kartą patyrėme paskelbus oro pavojų, bet tai nėra naujiena, nes praktiškai, kiek dabar pamenu grįžtant kelis mėnesius atgal, vos ne kasdien su viena ar kita įstaiga bei organizacija kalbamės apie panašias grėsmes, apžiūrinėjame patalpas.
Tai tikrai nebuvo naujiena, bet toks praktinis, pirmą kartą paskelbtas oro pavojus, be abejo, sulaukė kritikos. Aš, matydamas tą kritiką, sakyčiau, kad mažiau reikėtų kritikuoti vieniems kitus, o daugiau konstruktyviai galvoti, ką mes dabar darysime ir ką galėtume išmokti.
Kaip mokyklos turi ruoštis oro pavojaus situacijoms?
Kokius patarimus mokykloms duodate ir ką pastebite dirbdamas būtent mokyklose?
E. Papečkys: Tai nėra tiesiogiai mano darbo sritis – konsultuoti mokyklas, tačiau esu bendruomenės dalis, turiu tam tikrų įgūdžių bei kompetencijų, todėl ir kalbamės. Vėlgi žiūriu, ar tai yra vien tik mokyklų problema, ar vien direktorius ar direktorė turėtų spręsti, ką daryti. Direktoriaus darbas yra organizuoti švietimą mokykloje, ir čia reikalinga pagalba.
Galiu tik pasidžiaugti, kad savivalda ir valstybės institucijos tikrai nemeta ir nepalieka tų mokyklų vienų. Galbūt ir mes nepriekaištaukime labai tiems direktoriams, o žiūrėkime, kaip galime padėti, nes čia reikalingos ir investicijos, ir žinios, kurių tikrai negali turėti visi direktoriai.
Ar tai būtų mokyklos, ar ligoninės, tikrai beveik visi tuo labai domisi, bet reikia suprasti, kad tam reikia laiko ir investicijų. Kaip ir visur, mes norime spragtelėti pirštais, kad štai visi viską žino ir moka. Tas klaidas – netgi kartais ne klaidas, o pamokas, ką reikėtų padaryti – reikia kruopščiai, punktas po punkto susirašyti popieriaus lape ar kompiuteryje ir dirbti.
Ten, kur aš gyvenu – Marijampolės savivaldybėje – tikrai matau didelį darbą įrengiant priedangas ir galvojant, kaip jas žmonės pasieks, kaip jomis būtų galima pasinaudoti. Žinau, kad ištikus oro pavojui pirmą kartą, bet kurioje vietovėje kiltų problemų, ir tai visiškai suprantama.
Dažnai kalbame apie ukrainiečius, apie Izraelį, apie jų patirtį, kuri tikrai yra skaudi, bet naudinga mokantis, kaip su tuo tvarkytis, tačiau reikia suprasti, kad tam jie turėjo ne vienus metus, Izraelis – netgi dešimtmečius. Mums toji patirtis neateis taip greitai, jau rytoj mes tų pamokų dar nebūsime išmokę. Truputėlį reikėtų mažiau panikos ir žiūrėti į šitą įvykį kaip į pamoką.
Ką kiekviena mokykla turėtų susirašyti kaip sąrašą?
E. Papečkys: Pats svarbiausias dalykas yra algoritmai, kaip pasinaudoti priedangomis, ir pačios priedangos. Mes matome, kad mokykloms kyla ir kitų grėsmių. Jau matėme ir pasikėsinimų, brutalių, netikėtų išpuolių mokyklose, kurių anksčiau pas mus Lietuvoje būdavo mažiau. Tų grėsmių ir iššūkių mokykloms kyla daug.
Reikia turėti priedangą ir aiškius algoritmus, kaip ja pasinaudoti. Vėlgi, ar galima kaltinti kiekvieną mokytoją, kad jis galbūt nežinojo, kaip elgtis tokioje situacijoje, arba žinojo, bet elgėsi ne visai tinkamai? Tam reikalingi mokymai. Reikalingi labai aiškūs algoritmai ir mokymai, kaip juos pritaikyti.
Tai tiesiog patirtis – visus savo veiksmus nusibrėžti, numatyti aiškius žingsnius: ką daryti vienu atveju, ką daryti kitu atveju. Dabar žinome, kad kažkur trūko priedangų, kažkur nepateko į jas laiku, kažkas žino, kad mokytoja galbūt nespėjo vaikų nuvesti į priedangą arba nevedė. Su visais kartu ir su kiekvienu atskirai reikėtų pasikalbėti, paaiškinti, surengti mokymus, o jeigu bus galimybė – vėliau rengti ir pratybas, ir tų klaidų tikrai išvengsime, nes grėsmių dar bus.
Visos institucijos labai aiškiai sako, kad tų grėsmių bus ir kad mes joms ruošiamės. Su panašiomis problemomis teko porą kartų susidurti Lenkijoje, aptarinėjant situaciją šiemet ir pernai. Sakyčiau, kad mes save linkę nuvertinti, bet esame netgi geriau pasiruošę tokioms situacijoms, mano manymu, negu Lenkija.
Priedangos namuose: ką privalo žinoti kiekvienas gyventojas?
Ar reikia ir privačiuose namuose suprasti ir žinoti, ką ir kur turėti? Jau viską būti nusimačius kiekvienam žmogui, manote?
E. Papečkys: Valstybė tikrai negali ateiti į kiekvieną namą ir padėti kiekvienam žmogui, pasakyti, ką dabar daryti. Nebus taip, kad kažkas ateis, paims už rankos ir sakys: tu dabar pasislėpk ten, eik ten ar ten. Valstybė pateikė programėlę, nurodo, kur yra priedangos. Įsirengti priedangą nuosavame name, kuriame yra rūsys, tikrai pakankamai nesunku.
Bet yra naujų namų: žmonės statė gražius, naujus namus negalvodami apie tokius oro pavojus. Šalia tų žmonių turėtų būti greitai pasiekiamos priedangos. Jų tikrai nebūtina statyti tokių slėptuvių, kokias matėme Šaltojo karo metais ir kurių, deja, nebuvo pakankamai nė vienoje valstybėje. Yra lengvesnės, lengviau pastatomos priedangos.
Apie jas vakar turėjome labai įdomią diskusiją, ir matosi, kad apie tai jau galvoja kaimų bendruomenės. Nedidelės kaimo vietovės bendruomenės pirmininkė vakar apie tai labai kompetentingai diskutavo su Krašto apsaugos viceministru Tomu Godliausku, kuris labai detaliai paaiškino ir kur kreiptis, ir kokia yra padėtis.
Aš matau labai aktyvų valdžios institucijų bendradarbiavimą bei bendruomenių ir žmonių norą žinoti. Vyksta įvairūs kursai, yra sukurtas Mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo departamento modulis. Matosi, kad turbūt reikėtų tai papildyti ir kitais mokymais. Šioje vietoje, manau, iniciatyvą parodys ir Krašto apsaugos ministerija, ir savivalda, kad žmonės žinotų, kur rasti bei pasiekti tą informaciją.
Akivaizdu – tą sako ir ne vienas stebintis karą Ukrainoje – kad turėtų būti daugiau informacijos. Ne tik pranešimas apie oro pavojų, bet ir kokio tipo tai pavojus, kur skrenda, ir kiek maždaug laiko yra iki to galimo smūgio, jeigu jis būtų atsitiktinis ar kryptingas. Žmonėms tuomet būtų aiškiau, nes teritorija didelė, ir gal kartais nereikėtų imtis skubių veiksmų.
Visos laidos klausykite čia:
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
