Prezidentė Dalia Grybauskaitė per Motinos dieną spaudė ranką mamoms, kad gražiai tvarkosi, kad gerus vaikus augina. Sunku? Sunku. Bet Vyriausybė kasdien regi aiškius ekonomikos atsigavimo ženklus. O prezidentė giria Ministrų kabinetą, kad ir šis gražiai tvarkosi.
"Respublikos" žurnalistai Motinos dienos išvakarėse pasuko į kaimą, kur mamos gerus vaikus augina. Į Suvalkiją. Ten balandžio 7-ąją lankėsi D.Grybauskaitė su palyda, džiaugėsi, kad kaimas kyla.
Tačiau sukame ne į Vilkaviškio rajoną, kur surengta prezidentei ekskursija. Leidžiamės Kalvarijos savivaldybės keliais.
Buhalterija be balanso
Sūsninkų kaime gelsvame vienkiemyje ant kalniuko pasitinka piktai amsintys du palaidi gauriai. Nedraugiški, kol kieme pasirodo jauna moteris. Iš paraitotų rankovių sprendžiant, jai teko nutraukti ruošą. "Daiva Muzikevičienė", - patvirtina ji ir pakviečia užeiti į vidų, kur šilta krosnis.
Svečiai netrukdo tik vietoje nenustygstančiai keturmetei Gretai. Kol sugrįš iš mokyklos sesutė Miglė ir broliai Mantas bei Lukas, mergaitei nėra kuo užsiimti. Pažaistų su dvejų metų broliuku Tomu, bet jis miega. Vaikų mamai yra ko suktis po namus, apie gyvulius ir vaikus. Daivos vyras Saulius Muzikevičius vienas iš nedaugelio kaimiečių, dar turintis darbo, namuose jį retai rasi. Auksarankis suvirintojas už minimalią algą dirba vienoje nedidelėje įmonėje.
Šeima turi ir nedidelį ūkį, kelias karves, bet keli šimtai litų, kuriuos į namus parneša vyras, yra didelė parama. Daiva sako, kad tik iš ūkio šeima nepragyventų - kiek iš jo gauna, panašiai tiek ir atiduoda. Žemę reikia apdirbti, tręšti, grūdų parduoti nelieka, juos sunaudoja savo ūkyje.
Šiek tiek pajamų sugrįžta iš karvių. Pernai už litrą pieno temokėdavo 37 centus, be to, kaina nuolat svyruoja, nedidelis buvo ir uždarbis. Uždarbis už pieną - tai visos aukštąjį buhalterinį išsilavinimą turinčios moters pajamos. Dar po 50 litų šeima gauna už kiekvieną vaiką.
Skaičiuok neskaičiavęs, išdalijus į septynias dalis, pinigai - juokingi. O visko reikia. Maisto, vaistų, sumokėti mokesčius, reikia ir į automobilio baką benzino įpilti, nes be automobilio daugiavaikės šeimos gyvenimas visai įstrigtų.
Į balanos gadynę?
Ar penkis vaikus auginančiai šeimai nepriklauso jokia valstybės parama? "Nepriklauso, nes mes turime daugiau nei hektarą žemės. Kartais taip atrodo, kad tiems, kurie nesirūpina savo vaikais, tingi, jiems geriau. Jiems geradariai namus nuperka, įvairūs fondai maisto į namus atveža, šelpia žmonės", - pykteli moteris.
Ji neišsisukinėja: išgyventi su penkiais vaikais sunku net ir labai taupant. Vaikams drabužių šeima nesigėdija pirkti dėvėtų drabužių parduotuvėse. Bet mokymosi priemonių ten nerasi, jos kainuoja brangiai.
"Kartais net duonos ar dešrelių vaikams kaimo parduotuvėje tenka pirkti skolon. Aš tikrai nežinau, kaip gyvens mūsų vaikai. Nedrįstu nei planuoti, nei svajoti, kaip juos visus išleisime į mokslus. Tą, kuris bus gabiausias, tą ir leisime, kaip kadaise balanos gadynės laikais buvo", - svarstė 34 metų penkių vaikų motina.
Šeima gyvena Sauliaus močiutės, 91-erių Onos Vievesienės ūkyje. Geros atminties, tik be lazdų sunkiai bepaeinanti močiutė - didelė atrama šeimai ir išmintimi, ir pinigais. Nieko keista, jos pensija didesnė už vaikaičio Sauliaus atlyginimą ir jo vaikams valstybės skiriamą paramą kartu paėmus.
Dešimtas vaikas - bankas
Kalvarijiečiams Onai ir Romui Leonavičiams ko ko, vargo tikrai nereikia pavydėti. Devyni vaikai, paskola už namą. Viena laimė, kad vaikai auga, tvirtėja ir kad jais pasirūpinti padeda Onos mama. Trys vyresnieji sūnūs, 22 metų Deimantas, 21 metų - Deivydas ir 18 metų Aivaras gyvena pas močiutę gretimame kaime. Padeda vienišai močiutei, ir tėvams lengviau.
Bet ir namuose vaikų dar visas spiečius - Vismantė, Vestina, Mantvydas, Elinga - pradinukai, o ketverių metų Kasparas ir pusantrų metų Jonė visai dar prie mamos sijono. Ona sako daugiau nieko nematanti per mažuosius, valgio ruošimą ir skalbimus.
Šeima pragyvena iš tėvo gaunamos Jonės auginimui paskirtos 1900 litų tėvystės išmokos bei tiek, kiek priduria valstybė, kad vienam šeimos nariui tektų 350 litų. Daugiavaikė kalvarijiečių Leonavičių šeima turi dar vieną, tokį kaip ir šeimos narį, bet už jį niekas neprimoka, jam pačiam tenka primokėti.
Kiekvieną mėnesį 450 litų. Tai - paskola už namą, kurią pasiėmė prieš trejus metus, kai dar ateitis atrodė šviesi. Su taurele nebendraujantis Romas turėjo gerai mokamą suvirintojo darbą vienoje automobilių pervežimo įmonėje, Ona - darbą parduotuvėje, atrodė, kad taip ir bus visada. Bet... Tuomet, kai paskola turėtų būti išmokėta, Onai turėtų būti arti 70 metų. Ar dar laikysis brangiai pirktas namas po tiek metų? Sunku spėti. Moteris sako, kad į namą reikia dar daug įdėti. Reikia tvoros, reikia naujos krosnies, stogo, tik remontuoti nėra už ką.
"Sukamės, kaip išmanome", - sako moteris. Pernai ji pardavinėjo gėles, kaime nupirkdavo vieną kitą kiaulę, rūkydavo lašinius ir juos parduodavo. Lašinių, ir tų kaime pristigo. Šeima gyvena nuo pašalpos iki pašalpos. Sutaupyti nieko nepavyksta. Pavalgo, ir tiek, už darželį vaikams susimoka.
Kiti neišgyvena iki išmokos
Geriausias gyvenimo veidrodis - parduotuvė. Sūsninkų kaime prie prekystalio besisukinėjanti savininkė Birutė Rasimavičienė atsidūsta, kad labai blogai.
"Ir taip pasidarė tada, kai beveik visi kaimo gyventojai liko be darbo. Anksčiau pusė kaimo dirbo lentpjūvėje, o dabar liko tik viena pieninė. Ar daug ji gali įdarbinti? Vieną, kitą. Iš ko žmonėms pirkti, jeigu nėra pinigų? Prašo, duodu skolon, - kaimo išgyvenimo paslaptis atskleidžia B.Rasimavičienė. - Kai gauna pinigų, atneša. Vieną skolą išsimoka, kitos prašo. Pamatytumėte mano skolos sąsiuvinį, brūkšnys ant brūkšnio. Žinoma, yra tokių, kurie negrąžina skolos. Na, aš jų negaliu išlaikyti, todėl skolon nebeduodu. Turbūt eina į kitą ir ten prašo. Pas mus yra trys parduotuvės".
