Daiva Savickienė
Smagios žiemos su pačiūžomis ilgokai buvo prieinamos tik išradingiausiems panevėžiečiams, sugebėdavusiems rasti, kur galima nemokamai pačiuožinėti.
Kad ir kokia būtų žiema, nekantriai dairomės pro langą: sninga ar ne, šalta ar nelabai, bet vis tiek traukia į lauką. Vieniems rūpi pačiuožinėti pačiūžomis, kitiems – paslidinėti ar smagiai rogutėmis nusileisti nuo kalno. Ir dėl visko kalta graudžiai saldi tokių pramogų nostalgija – juk anksčiau jos laukė kone kiekviename kieme. Tik pastaraisiais metais pačiaužyti ar pažaisti ledo ritulį panevėžiečiams praktiškai nebuvo kur. Vietos užtekdavo visiems Prieš daugiau nei tris dešimtmečius mieste čiuožyklos buvo liejamos beveik prie kiekvieno daugiabučio ar mokyklos. Jose išbandyti savo jėgas per visą žiemą galėjo ir mažieji, ir suaugusieji.
1979-ųjų „Panevėžio tiesos“ straipsnyje „Čiuožykla prie namų“ net domėtasi, ar tinkamai pasiruošta žiemos pramogų sezonui. Nerimauta, kad, iškritus pirmajam sniegui, vaikai nuobodžiaus.
„Didelė šventė žmogui pirmojo sniego iškritimas. Ypač mažam, kuriam baltasis snaigių patalas yra didžiausias vaikystės džiaugsmas“, – rašyta laikraštyje. Tais metais buvo nuspręsta kiekvienoje Panevėžio butų eksploatavimo tarnyboje įrengti po dvi ledo ritulio aikšteles su vartais. Jos turėjo būti dar ir apšviestos.
Kitas asfaltuotas aikšteles planuota paversti čiuožyklomis. Tais laikais už jų įrengimą tiesiogiai buvo atsakingi vaikų klubai ir namų komitetai: manyta, kad jauniesiems miesto gyventojams čiuožti, žaisti ledo ritulį geriausia mokytis aikštelėse prie namų.
„Viena miesto čiuožykla, nors ir labai mėgstama vaikų ir paauglių, nepatenkina visų norų. Pasitaiko, kad didesnieji užgauna mažesniuosius, o ir tėveliams išleisti vaiką vieną čiuožyklon tamsų žiemos vakarą neramu, nes nežinia, kaip jis vienas iš kito miesto krašto parvažiuos, ar niekas jo neišgąsdins“, – rašė prieš trisdešimt penkerius metus „Panevėžio tiesa“.
Anuomet vaikai patys mielai valė, prižiūrėjo ir tausojo čiuožyklas bei aikšteles. Aišku, vandalizmo irgi pasitaikydavo. Pavyzdžiui, Rotomskio (dabartinėje Marijonų) gatvėje kažkam nepatiko ledo ritulio aikštelės vartai, taigi išlupinėjo lentas, viską sulaužė. Teko per spaudą raginti tėvus mokyti vaikus tausoti turtą, nepraeiti pro šalį išvydus, kaip bendraamžiai niokoja aikšteles.
Nors kai kurie gyventojai turėdavo net tokią tradiciją – laiptinėse iškabindavo grafikus, kad vaikai žinotų, kada ateina eilė valyti aikštelę ar čiuožyklą, joje budėti. Atsakingu būdavo paskiriamas vienas iš tėvų. Pastebėta, kad savo pačių prižiūrimas aikšteles vaikai labiau tausodavo. Sportinė įranga būdavo deficitas Nors giliu sovietmečiu gyvenimo tempas nebuvo toks spartus, kaip dabar, ir 1979-aisiais apgailestauta, jog toli gražu ne visi tėvai randa laiko kartu su vaikais paslidinėti, pasivažinėti rogutėmis.
„Žinoma, mokyklose, vaikų klubuose ir žiemą rengiamos varžybos, nemažai daroma, kad vaikai būtų užimti, lavintųsi fiziškai, augtų sveiki ir stiprūs. Bet kaip dar stinga išradingumo, entuziazmo organizuojant vaikų ir paauglių laisvalaikį“, – rašyta tuomet laikraštyje ir apgailestauta, kad vaikai galėjo tik svajoti apie sistemingas ledo ritulio varžybas kiemuose, tarp gatvių, „apie varžybas su suaugusiais kiemo ar namo dėdėmis, apie įdomesnius atrakcionus prie namų ar sporto šventes“.
Nerimauta ir dėl to, ar mažiesiems užteks tą žiemą slidžių, pačiūžų. Ir, kaip aiškėja iš straipsnio, ne be reikalo. Prekybininkai tvirtino, kad 1979-ųjų žiemą neturėjo būti jokio vargo norintiesiems įsigyti rogutes, turėjo užtekti ir slidžių bei ledo ritulio lazdų, tačiau tik suaugusiesiems. Kitaip buvo su vaikiškomis prekėmis: tuo metu, kai buvo rašomas „Panevėžio balso“ straipsnis, prekybos darbuotojai jau žinojo, kad vaikiškų slidžių pritrūks – miesto prekybos įmonės jų turėjo gauti tik 200 porų. Neužteko ir vaikiškų pačiūžų bei mažiesiems skirtų ledo ritulio lazdų. Guostasi bent tuo, kad turėjo būti prekiaujama pritvirtintomis prie batų ir žemomis, ir aukštomis ledo ritulio pačiūžomis. Keitėsi ne tik laikai, bet ir orai Dabar jau sunku suskaičiuoti, kiek metų miesto vaikai neturėjo galimybės čiaužyti specialiai išlietose lauko čiuožyklose. Proga pasiimti pačiūžas atsirasdavo tik tvirtai užšalus Senvagei ar kitam vandens telkiniui.
Panevėžio kūno kultūros ir sporto centro direktorius Saulius Raziūnas spėja, kad čiuožyklų daugiabučių kiemuose, ko gero, neliko tada, kai pabrango vanduo. Gyventojams pradėjus mokėti už kiekvieną sunaudotą kubinį metrą, smagiausių žiemos pramogų teko atsisakyti praktiniais sumetimais.
„Kai vanduo kainavo keturias kapeikas, čiuožyklos buvo visur kur – prie mokyklų, namų“, – prisimena S. Raziūnas. Jis neatmeta, kad šiokios tokios įtakos joms išnykti veikiausiai turėjo ir klimato atšilimas.
„Nuo Tulpių gatvės iki „Ekrano“ užtvankos Nevėžiu nučiuoždavome – tokių žiemų nebėra...“ – apgailestauja specialistas. Jis sako, kad prieš kelis dešimtmečius upės ledas būdavęs gerokai patvaresnis. Dabar jis pradeda tirpti termometrui dar rodant dešimt laipsnių žemiau nulio – veikiausiai prisideda visos per pastaruosius metus įrengtos užtvankos, įvairios technologijos, pakėlusios vandens temperatūrą.
Kada pastarąjį kartą mieste buvo įrengta speciali čiuožykla su bortais, anot S. Raziūno, sunku ir prisiminti. Kūno kultūros ir sporto centro direktorius spėja, kad to nebuvo gerus du dešimtmečius – tai yra kone visą Nepriklausomybės laikotarpį. Vaikai nebemoka čiuožti Šią žiemą Panevėžyje pagaliau vėl atsirado čiuožykla. S. Raziūnas žada, jog ateityje planuojama įsigyti ir šaldymo įrangą – kad gyventojai žiemos pramogomis galėtų džiaugtis ne du, o bent keturis mėnesius. Jis mano, kad kada nors pavyks uždengti ir stogą. Tik gaila, kad kol kas čiuožykloje nėra galimybės išsinuomoti pačiūžas – planas atidaryti čiuožyklą gimė ir buvo įgyvendintas taip greitai, kad nespėta išsirūpinti atitinkamų leidimų. Dabar, žiemai artėjant į pabaigą, nuomos paslaugų greičiausiai nebebus imamasi.
Vis tiek džiaugiamasi, kad net ir po itin ilgos pertraukos žiemiškų pramogų poreikis mieste nesumažėjo – pasirodo, Panevėžyje apstu čiuožinėjimo entuziastų. Nors niekas neskaičiuoja, tačiau, S. Raziūno manymu, savaitgaliais čiuožykloje per dieną apsilanko ir apie du šimtus žmonių. Netrūksta lankytojų ir darbo dienomis: vaikai užsuka po pamokų, suaugusieji – po darbų.
„Apmažėjo pačiūžų Panevėžyje“, – juokauja, kad šiemet miestiečiai išpirko daug pačiūžų, S. Raziūnas. Į čiuožyklą ateina nemažai gana garbaus amžiaus žmonių. Turint omenyje, kad sovietiniais laikais daugelį metų mokytis čiuožti buvo galima kone prie kiekvieno namo, tai nestebina. Šie įgūdžiai, kaip ir važiuoti dviračiu, galima sakyti, nedingsta. Tačiau pastebima, kad daug jaunų žmonių jau nebemoka čiuožinėti, ir tai S. Raziūnui atrodo gana keista.
„Mokančiųjų gerokai sumažėjo. Tačiau užteks dviejų trijų gerų žiemų ir išmoks“, – neabejoja jis.
Šiemet čiuožykla – puiki pramoga miestiečiams ir dėl kitų priežasčių. Džiaugiamasi, kad turima nors ledo, nes sniego labai mažai. Tad neįmanoma nei iškylauti miške slidėmis, nei nučiuožti nuo kalniuko su rogutėmis. Nesant sniego, pasak S. Raziūno, gyventojai turi daugiau laiko išbandyti jėgas ant ledo ir dėl kitų priežasčių – ledo nereikia valyti.
