Politikai vilioja „fotošopine“ jaunyste

Jų vei­dus da­bar ma­to­me kiek­vie­ną die­ną. Spin­din­čios akys, jau­nat­viš­ka oda, pa­si­ti­kin­ti lai­ky­se­na, neat­pa­žįs­ta­mai at­jau­nė­ję vei­dai – ge­ro­kai pa­dir­bė­ta prie kom­piu­te­rių. „Fo­to­šo­pas“ raukš­les iš­ly­gi­no ir for­mas pa­plo­ni­no ge­riau ne­gu plas­ti­kos chi­rur­gai. Ką rin­kė­jai ma­no apie op­ti­nę ap­gau­lę? Gal įvaiz­dis ne­ju­čia įra­šo­mas į mū­sų sme­ge­nis?

Pla­ka­tas ant na­mo sie­nos

Šiau­lių mies­te tik vien­man­da­tė­se apy­gar­do­se yra 44 kan­di­da­tai į Sei­mą. Da­lis kan­di­da­tų į rin­kė­jų šir­dis ir sme­ge­nis sten­gia­si įsi­brau­ti per rin­ki­mų pla­ka­tus.

Štai ant vie­no dau­gia­bu­čio na­mo pla­ka­tas su LSDP at­sto­vu Li­nu And­ru­liu – kan­di­da­to vei­das iš­klo­tas per vi­są pen­kiaaukš­čio sie­ną. Žyd­ras fo­nas su­si­lie­ja su dan­gu­mi. Jau­no vy­riš­kio akys žvel­gia tar­si tie­siai iš dan­gaus – „drą­siai ir ryž­tin­gai“.

„Šiau­lių kraš­tui“ vie­nas na­mo gy­ven­to­jas sa­kė esąs ne tik nu­ste­bin­tas, bet ir pa­si­pik­ti­nęs, kad nie­kas ne­klau­sė, ar no­ri jis ant sa­vo na­mo sie­nos ma­ty­ti to­kį pla­ka­tą. „Da­bar tu­rė­siu ir kel­tis, ir gul­ti su tuo kan­di­da­tu“, – iro­ni­za­vo šiau­lie­tis.

Skai­ty­to­jai į šią nuo­mo­nę tuoj su­rea­ga­vo „Šiau­lių kraš­to“ in­ter­ne­to sve­tai­nė­je: „Ar tai blo­gai? Iš tos pu­sės pa­sta­to šil­tin­ti ne­be­rei­kia“, „Ne­by­lūs pla­ka­tai įta­kos tik­rai ne­tu­ri. Svar­biau­sia – nu­veik­ti dar­bai“.

Jau­čia­si ste­bi­ma

„Jei rek­la­mos fir­ma at­si­skai­to su na­mo bend­ri­ja – nė­ra skir­tu­mo, ar po­li­ti­kas, ar ply­te­lių rek­la­ma“, – ma­no na­mo gy­ven­to­jas Vy­tau­tas.

Čia gy­ve­nan­tis Si­mo­nas Ne­tec­kis ne­si­jau­di­no dėl po­li­ti­ko vei­do ant sie­nos: „Ne­rū­pi, nes nei­siu bal­suo­ti. Ne­ma­nau, kad tie žmo­nės kaip nors pa­keis ma­no gy­ve­ni­mą. Rek­la­ma to­kiu me­tu pa­si­ti­kė­ti ne­ver­ta – juk vis­kas už pi­ni­gus nu­per­ka­ma“.

O štai kai­my­ni­nio na­mo gy­ven­to­ja pen­si­nin­kė Sta­nis­la­va juo­kau­ja, kad kiek­vie­ną ry­tą ge­ria ka­vą su L. And­ru­liu, o po na­mus net ne­jau­ku su nak­ti­niais vaikš­čio­ti. Vos priei­na prie lan­go – pu­sę dan­gaus už­den­gia pla­ka­tas: „Kur be­žiū­rė­si, ką be­veik­si – vis Li­no akys į ma­ne žiū­ri“. Ji svars­to, gal pla­ka­tas vei­kia hip­no­ti­zuo­ja­mai?

Pla­ka­tai ne­pa­vei­kia

Li­be­ra­las Eli­gi­jus Ma­siu­lis sa­vo pla­ka­te Šiau­liuo­se skel­bia apie pa­di­dė­ju­sį kro­vi­nių kie­kį Klai­pė­dos uos­te. Sė­di tar­si už dar­bo sta­lo su ra­šik­liu ran­ko­je.

Smul­kio­ji vers­li­nin­kė Ina Si­de­ra­vi­čie­nė pro E. Ma­siu­lio pla­ka­tą praei­na kas­dien. Mo­te­ris ne­kal­ti­na įvaiz­džio kū­rė­jų už pa­nai­kin­tas po­li­ti­kų raukš­les: „Vi­si no­ri­me bū­ti gra­žes­ni. Ma­nęs pla­ka­tai ne­pa­veiks.“

Dar­bo par­ti­jos ly­de­rio Vik­to­ro Us­pas­kich rin­ki­mų pla­ka­te – ne tik pa­jau­nė­jęs vei­das, bet ir ko­dai. Jis ran­ko­se lai­ko aki­nius. Ša­lia – ro­dyk­lė į vir­šų ir šū­kis – „Mes ži­no­me, kaip“.

Pro ša­lį ėju­si šiau­lie­tė Dia­na Tei­šers­ky­tė apie pla­ka­tą pa­sa­kė: „Gra­žus vy­ras“. Nors mo­te­riai pla­ka­tas – ne in­for­ma­ci­jos šal­ti­nis: „Dar nė vie­nas pla­ka­tas ne­pat­rau­kė ma­no dė­me­sio“.

„Tvar­kie­čių“ Va­len­ti­no Ma­zu­ro­nio, Dai­vos Ma­to­nie­nės bei To­mo Ja­ka­vi­čiaus „gal­vos“ ne­se­niai da­ly­va­vo Šiau­lių mies­to gim­ta­die­nio ei­se­no­je. O gal – pa­ra­de, ku­ris nu­kė­lė ke­lias­de­šimt me­tų at­gal, kai žmo­nės ne­šė ki­tų va­dų pla­ka­tus.

Rek­la­mos au­kos

Adol­fas Juod­rai­tis, so­cia­li­nių moks­lų (psi­cho­lo­gi­ja) dak­ta­ras, do­cen­tas, Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jas, ste­bi­si, ko­dėl tiek daug žmo­nių ver­žia­si į val­džią.

„Yra toks moks­las – vik­ti­mo­lo­gi­ja. „Vic­tim“ – ang­liš­kai „au­ka“. Vi­si mes esa­me rek­la­mos au­kos. Pla­ka­tai yra rek­la­ma – ag­re­sy­vi in­ter­ven­ci­ja į mū­sų sme­ge­nis“, – ma­no do­cen­tas.

„Rin­kė­jas ne­tu­rė­tų va­do­vau­tis pla­ka­tais ar šū­kiais. Rei­kė­tų sa­vęs klaus­ti, koks yra tik­ra­sis po­li­ti­ko mo­ty­vas, kiek jis dir­ba ša­lies la­bui, kas po­li­ti­ką stu­mia į val­džią ir kam jis tu­rės ati­dirb­ti“, – mo­ko do­cen­tas.

Vaiz­das nea­ti­tin­ka tik­ro­vės

„Ne­ži­nau, kas yra jų įvaiz­džio pa­ta­rė­jai, ta­čiau Šiau­lių gim­ta­die­nio šven­ti­nė­je ei­se­no­je ne­ša­mos po­li­ti­kų „gal­vos“ mums tar­si sa­ko – mes esa­me jū­sų va­dai ir iš­gel­bė­to­jai. Jei­gu mū­sų neiš­rink­si­te – jau­si­tės ne­sau­gūs, kri­zė už­si­tęs, gy­ve­ni­mo ko­ky­bė su­pras­tės. To­kia rek­la­ma ga­li ga­lu­ti­nai at­stum­ti ir pa­ža­din­ti sau­gu­mo jaus­mą tų, ku­rie so­viet­me­čiu džiaugs­min­gai da­ly­vau­da­vo pa­ra­duo­se“, – aiš­ki­na do­cen­tas.

O ką reiš­kia po­li­ti­kų „fo­to­šo­pi­nė“ jau­nys­tė ir, pa­vyz­džiui, ran­ko­je lai­ko­mi aki­niai? A. Juod­rai­tis pri­me­na vie­ną is­to­ri­ją iš gen­čių gy­ve­ni­mo. Vie­nas se­nas žy­nys pui­kiai re­gė­jo, ta­čiau jo di­džiau­sia sva­jo­nė bu­vo tu­rė­ti aki­nius. Vie­nos eks­pe­di­ci­jos da­ly­viai jam juos pa­do­va­no­jo. Ži­no­ma, su pa­pras­tais stik­lais. Šio žy­nio re­pu­ta­ci­ja gen­ty­je šok­te­lė­jo į aukš­ty­bes. Di­džiau­sia tra­ge­di­ja bu­vo, kai juos pa­me­tė.

„Tai ma­ni­pu­lia­vi­mas at­ri­bu­tais. Kai aš nu­sii­mu aki­nius, aš nie­ko ne­ma­tau. O štai po­li­ti­kas kaž­ko­dėl pra­re­gi. Be to, šū­kis „Mes ži­no­me, kaip“ ne­si­de­ri­na su jo dirb­ti­na jau­nys­te. Juk vi­suo­me­nė­je gy­va nuo­sta­ta, kad bū­tent vy­res­ni žmo­nės, o ne jau­nuo­liai vis­ką ži­no“, – sa­ko A. Juod­rai­tis.

Do­cen­tui be­reikš­mis šū­kis „Drą­siai ir ryž­tin­gai“.

„Ką jis ža­da da­ry­ti drą­siai ir ryž­tin­gai? Griau­ti ar sta­ty­ti? O žo­dis „drą­siai“ ne­va­lin­gai aso­ci­juo­ja­si su „Drą­sos ke­liu“. Gai­la, kad dau­gu­ma po­li­ti­kų nė­ra skai­tę Pla­to­no, ku­ris yra iš­dės­tęs vi­sus rei­ka­la­vi­mus po­li­ti­kui. Jis tu­ri bū­ti žmo­gus, ku­ris jau­čia at­sa­ko­my­bę už vi­są ša­lį ir iš­lie­ka gar­bin­gas, net jei yra opo­zi­ci­jo­je“, – sa­ko A. Juod­rai­tis.

Alvydas JANUŠEVIČIUS