Regina MUSNECKIENĖ
Devyniolikmečiam Kelmės rajono Kušleikių kaimo gyventojui Kęstučiui Levickiui ūkininko lentpjūvėje sutraiškyti du pirštai. Dalį vieno piršto teko amputuoti.
Vaikinas į lentpjūvę dirbti siųstas kaip Europos remiamo projekto dalyvis. Darbo birža darbdaviui kompensuoja pusę vaikinui mokamo atlyginimo ir pusę „Sodros“ įmokų.
„O kas mums kompensuos dėl gydymo ir piršto amputacijos patirtus nuostolius?“ – klausia vaikino mama.
Darbo birža įdarbino abu sūnus
Į redakciją kreipėsi Ona Levickienė. Moteris pasakojo, jog jos sūnūs - 21 metų Žilvinas ir devyniolikmetis Kęstutis - praėjusią vasarą baigė Kelmės profesinę mokyklą. Čia įgijo restauratoriaus specialybes.
Kadangi nepavyko susirasti darbo, užsiregistravo Darbo biržoje.
Rugpjūčio mėnesį Darbo biržos specialistė broliams pasiūlė darbo Anzelmo Alasausko ūkyje. Vaikinai noriai sutiko padirbėti. Geriau dirbti negu gyventi iš pašalpos.
Rugpjūčio 22 -ąją su jais sudaryta sutartis. Sutartyje rašoma, kad vaikinai priimti dirbti restauratoriaus pareigoms. Bet, kai pradėjo dirbti, paaiškėjo, jog reikės kalti padėklus. Sutartyje įrašytas 900 litų atlyginimas.
Sutartis – neterminuota, tik numatytas trijų mėnesių išbandymo laikotarpis.
Šiaulių darbo biržos Kelmės skyriaus specialistė Birutė Mockienė vėliau paaiškins, kad Žilvinas ir Kęstutis Levickiai dalyvavo Europos finansuojamoje programoje „Integravimo į darbo rinką skatinimas“.
Šiemet pagal šią programą įdarbinti 57 Kelmės rajono gyventojai. Darbo birža finansuoja pusę darbuotojui mokamo atlyginimo ir pusę „Sodros“ įmokų. Kitą pusę moka darbdavys.
Po mėnesio įvyko nelaimė
Su abiem sūnumis į redakciją užsukusi O. Levickienė pasakojo, jog Žilvino ir Kęstučio darbas nebuvo lengvas. Pietus tekdavo įsidėti ir valgyti darbo vietoje.
Rytą keldavo šeštą valandą. Į darbą važiuodavo mokykliniu autobusu. Vakare nebūdavo kuo parvažiuoti. Kartais namo eidavo devynis kilometrus pėsti.
Kartais jų važiuodavo parsivežti mama. Nepaisant sunkumų, sūnūs, pasak jos, dirbę stropiai.
Tačiau padirbėjus kiek daugiau kaip mėnesį, jos jaunėliui Kęstučiui atsitiko nelaimė. Sutraiškyti du kairės rankos pirštai.
Rugsėjo 26 -ąją, vos prasidėjus darbo dienai, apie pusė devynių ryto, Kęstutis padėjo kitam darbininkui Rolandui Norkui stumti lentų prikrautą metalinį vežimėlį, metaliniais tekinukais, galintį važiuoti ir bėgiais.
Stumiant priekiniai vežimėlio ratai pakliuvo į betoninių grindų liejinio nekokybišką sudūrimą. Dėl kliūties ir netolygiai sudėtų lentų vežimėlis apvirto.
Kęstučio rankos plaštaka atsidūrė tarp metalinio vežimėlio šono ir storų, "blankėmis" vadinamų, lentų.
Vaikinas iš skausmo apalpo. Bendradarbiai pranešė vadybininkui Mindaugui Augusčiui. Jis savo automobiliu skubiai nuvežė nukentėjusįjį į Kelmės ligoninę.
Nustatyti daugybiniai atviri kairės plaštakos sužalojimai atviri trečiojo piršto lūžiai. Porą valandų medikai gelbėjo sutraiškytus vaikino pirštus. Po operacijos Kęstutis Levickis savaitę gulėjo ligoninėje.
Bandė prisidengti buitine trauma
Pasak Onos Levickienės, ligoninėje vadybininkas pasakęs, jog jos sūnui buitinė trauma. O jis esąs kaimynas, todėl atvežęs vaikiną į ligoninę.
Tik ji pati, sužinojusi apie nelaimę, popietę atvažiavo į Kelmės ligoninę ir apie įvykį pranešė Valstybinei darbo inspekcijai.
Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius Jonas Algirdas Mickus vėliau informavo, kad gavęs pranešimą apie nelaimę, jis pats skambinęs Kelmės ligoninės direktoriui Rimtautui Kavaliauskui, telefonu kalbėjęs ir su pačiu nukentėjusiuoju K.Levickiu.
Anzelmo Alasausko ūkio vadybininkas Mindaugas Augustis, paklaustas, ar tikrai ligoninėje pasakė, jog tai buitinė trauma, prisipažino: „Nemeluosiu. Negalvojau, kad trauma bus tokia sunki. Manau, kad elgiausi žmogiškai. Darbininką nuvežiau į ligoninę, pabuvau su juo, kol išvežė į operacinę. Vėliau patys ištyrėme šį įvykį. Nustatėme pažeidimus.“
Kalta aplinka ir vadybininkas
Valstybinės darbo inspekcijos Šiaulių skyriaus vyriausiasis inspektorius A.J.Mickus redakcijai aiškino, jog darbo inspekcija netyrė šio nelaimingo atsitikimo.
Kadangi pradžioje sužalojimas neatrodė labai sunkus, nelaimės aplinkybes pavesta ištirti darbdavio ir darbininkų atstovams.
Nelaimingo atsitikimo akte, kurį jis pasirašė, tvirtinama, jog vadybininkas Mindaugas Augustis rugsėjo 26 -ąją paskyrė Kęstutį Levickį kalti padėklus. Tačiau vaikiną į pagalbą pasikvietė darbininkas Rolandas Norkus. Reikėjo padėti pastumti lentų prikrautą metalinį vežimėlį.
Akte kaip nelaimingo atsitikimo priežastys įvardytos „teritorijos, grindų, praėjimų būklės ir jų priežiūros neatitikimas saugos ir sveikatos reikalavimų.“ „Darboviečių grindys turi būti tvirtos, stabilios ir neslidžios, be pavojingų išgaubų, angų ir nuožulnumų. Grindų dangos turi atitikti darbo veiklos pobūdį.“
Kita priežastis, jog „vadybininkas neužtikrino taisyklingo blankių pakrovimo ant metalinio vežimėlio. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas įpareigoja padalinių vadovus įgyvendinti darbo saugos priemones ir kontroliuoti, kaip laikomasi darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų.“
Beje, O.Levickienė turi ir kitą aktą. Jame apkaltintas pats K.Levickis. Esą jis pažeidė kai kuriuos darbų saugos instrukcijos punktus.
Tačiau pirmojo akto nepasirašė Valstybinės darbo inspekcijos vyriausias inspektorius J.A.Mickus. Šis aktas – niekinis.
Teko amputuoti trečdalį piršto
Savaitę pagulėjęs Kelmės ligoninėje K.Levickis paleistas namo. Važiuodavo į ligoninę perrišinėti pirštus. Vienas pirštas gijo. Į kitą įsimetė infekcija.
Pamačiusi, jog pūva pirštas, O.Levickienė vežė sūnų į Šiaulius. Ten medikai patarė kreiptis į Vilniaus Santariškių ligoninę.
Sostinėje K.Levickį konsultavo mikrochirurgas Dainius Daunoravičius. Jis tvirtino, jog iš karto, po nelaimės, vaikiną būtų buvę geriausia vežti į Vilnių. Čia geresnė aparatūra, patyrę mikrochirurgai. Dabar nieko negalįs padėti – patarė kreiptis į vietos gydytojus, kad jie pavalytų kaulą – gal dar pavyksią išgelbėti pirštą.
Motina nuvežė sūnų pas operavusį gydytoją G. Stonkų. Tačiau šis, pasak O.Levickienės, tik skėstelėjęs rankomis ir liepęs atvažiuoti po devynių dienų prasitęsti nedarbingumo lapelio.
Grįžo namo. Tačiau negalėjo rasti ramybės. Kitą dieną vėl išskubėjo į ligoninę. Kreipėsi į kitus chirurgus.
Chirurgas Kęstutis Burda paguldė vaikiną į skyrių. Gydytojas Česlovas Urbelis sutiko pavalyti kaulą, kaip buvo pataręs vilnietis mikrochirurgas.
Tačiau atvėręs kaulą chirurgas motinai pasakė, jog dalį piršto teks amputuoti. Kaulas pajuodęs, miręs. Gydytojas nuraminęs motiną, jog sutvarkysiąs jos vaiko pirštą kaip tikras tėvas. Kitos išeities nėra.
Kas kompensuos padarytą žalą?
Motiną skaudina, jog devyniolikmetis jos sūnus prarado dalį piršto. Restauratoriaus specialybę turintis vaikinas turės dirbti statybose, fizinį darbą. Prieš akis dar visas gyvenimas. Sužalota plaštaka trukdys.
Skaudina ir darbdavio požiūris. Pasak O.Levickienės, darbdavys atlyginimą mokėdavęs dalimis. Paskutinį šimtą litų jos sūnui Kęstučiui sumokėjęs praėjus dešimčiai dienų po nelaimės.
„Prašiau Alasausko, kad darbovietės mašina nuvežtų vaiką į Vilnių konsultacijai, – pasakojo O.Levickienė. – Sakė negalįs. Bet kompensuosiąs kelionę, skirsiąs šimtą litų. Į Vilnių kelionė dviems ir taksi kainavo porą šimtų litų. Bet nesulaukėme nė to šimto. Darbdavys remiamas iš Europos fondų. O kas atlygins patirtą žalą mano vaikui?“
Darbo inspekcijos vyriausiasis inspektorius J.A.Mickus komentuodamas situaciją redakcijai, sakė, jog K.Levickis besigydydamas gauna „Sodros“ išmokas.
Jeigu nori žalos atlyginimo iš darbdavio, turėtų kreiptis į teismą ir bylinėtis privačia tvarka.
