2001 m. surašymo duomenimis, Lietuvoje buvo 3,4 tūkst. gyvenviečių, kur nesurašyta nuolatinių gyventojų. Per 2011 m. surašymą užfiksuota per 4,2 tūkst. tokių vietų.
Tuo tarpu 2017 m. Statistikos departamento duomenimis, teigiamas gyventojų prieaugis per 1989-2017 m. pastebimas tik trijuose miestuose – Gargžduose, Neringoje ir Šalčininkuose.
Teigiamas prieaugis 2017 m., lyginant su 2016 m. gyventojų skaičiaus tendencijomis, matomas Vilniuje, Telšiuose, Neringoje, Salantuose, Dūkšte ir Panemunėje.
Šiuo metu Lietuvoje gyvenamąją vietą įregistravę kiek daugiau nei 2,8 mln. žmonių, arba beveik 100 tūkst. mažiau nei 2014 m. gruodį.
Traukiasi ir didmiesčiai
Nors Vilnius paprastai laikomas nuolat augančiu ir nemažą skaičių provincijos gyventojų pritraukiančiu miestu, nuo 1989 m. sostinė prarado 43 tūkst. gyventojų. Tuo tarpu Kauną per tą patį laiką paliko beveik trečdalis – 125,4 tūkst. – gyventojų. Iš Klaipėdos išvažiavo 51,7 tūkst., iš Šiaulių – 44,4 tūkst., o iš Panevėžio – 35,3 tūkst. gyventojų. Pastarasis sumažėjus gyventojų skaičiui 2012 m. neteko ir didmiesčio statuso.
Statistika rodo, kad Lietuvoje ir dabar yra nemažai miestų, kuriems gresia išnykimas. Pavyzdžiui, Obeliuose, Virbalyje, Sedoje, Vabalninke, Subačiuje, Pandėlyje, Dusetose, Užventyje, Kavarske ir Dūkšte gyvena mažiau nei tūkstantis žmonių. O Smalininkuose, Troškūnuose ir Panemunėje – mažiau nei 500.
Tuštėjantys kaimai – šių dienų norma
Vytauto didžiojo universiteto Demografinių tyrimų centro vadovė profesorė Vlada Stankūnienė teigia, jog mažųjų gyvenviečių nykimas – natūralus procesas.
„Lietuvoje iki šiol labai daug žmonių, net trečdalis, gyvena kaimo vietovėse. Tai nėra modernios šalies rodiklis, tačiau tai ateina iš praeities. Kaimuose didžioji dalis gyventojų pagyvenę. Kai kurių regionų kaimuose net labai sena populiacija, o tarp jų – dauguma moterys“, - tv3.lt kalbėjo V. Stankūnienė.
Pasak profesorės, pažengusiose šalyse kaimais laikomi stambūs ūkiai ir aplink didžiuosius miestus, susisiekimui patogiu atstumu įsikūrę „miegamieji rajonai“. Mažesnių gyvenviečių, juo labiau vienkiemių, nykimą anksčiau ar vėliau patyrė visos šalys.
„Mes šitai skausmingiau jaučiame todėl, kad jis spartus. Išsivysčiusios Vakarų Europos šalys jau seniai susitaikė su situacija, kai neturintys plėtros ir gamybinio potencialo miesteliai nyksta. Jie ėjo palaipsniui ir tai ne taip skausminga. Dabartiniu metu mūsų akyse tai vyksta greitai ir mes priimame skausmingai. Bet tai yra natūralūs procesai, toks yra visuomenės raidos etapas, kada gamybos, paslaugų koncentracija yra miestuose ir aplink miestus“, - sakė V. Stankūnienė.
Skaičius iškreipė keli veiksniai
Labiausiai prie mažėjančių miestų ir miestelių prisideda emigracija. Kaip sakė V. Stankūnienė, per 2016-2017 m. iš Lietuvos išvyko apie 100 tūkst. žmonių, tačiau šį rodiklį kiek iškreipė „Brexit“ bei privalomojo sveikatos draudimo skolų išieškojimas šiemet.
„Kaip rudenį skaičiuojame viščiukus, taip mes skaičiuojame ir anksčiau emigravusius migrantus. Praėjusiais metais išvykusių skaičių padidino „Brexit“, kai tapo aišku, koks emigrantų statusas bus Jungtinėje Karalystėje. Nemaža dalis buvo arba jau emigravusių emigracijos deklaravimas, arba paskubėjimas realizuoti savo planus, arba savo šeimos narių atsivežimas“, - pastebėjo V. Stankūnienė.
Paklausta, ar dar galime pristabdyti didelius emigracijos mastus, profesorė nuramino, kad iš Lietuvos išvykstančių gyventojų skaičius nebūtinai gausės.
„Ar tai nesustabdomas procesas? Mano nuomone, toliau emigracijos apimtys nebeturėtų didėti. Pastarieji du metai buvo ankstesniais metais akumuliuotos emigracijos suskaičiavimo metai. Nebėra ir potencialo gausėti. Jaunimo, kuris intensyviausiai emigruoja, mažėja“, - teigė pašnekovė.
Emigraciją įveiks tik vieningas darbas
Tačiau emigracija, anot V. Stankūnienės, išliks tol, kol nepavyks priartinti darbo užmokesčio Lietuvoje ir šalyse, į kurias lietuviai emigruoja mieliausiai. Tuo tarpu verslininkų ir darbdavių pasiūlymai masiškai samdyti užsieniečius iš šalių su dar žemesnėmis pajamomis irgi nėra sprendimas, mano profesorė.
„Prieš tai darydami turime atsakyti į daugelį klausimų. Kam mes galime būti patrauklūs? Jei atsiras, ką tenkina dabartiniai mūsų žemi atlyginimai, ar tai nestabdys atlyginimų kėlimo ir ar tai nebus tebesitęsiantis išstumiantysis veiksnys mūsų tėvynainiams. Pagrindiniu pasirinkę tokį darbo jėgos trūkumo sprendimo kelią, ar nesukursime naujų socialinių ar ir kitokio pobūdžio problemų? O savų demografinių problemų taip tikrai neišspręsime“, - teigė V. Stankūnienė.
Profesorė pripažįsta, kad Lietuvos demografinė situacija Europos kontekste atrodo prastai. Pasak V. Stankūnienės, norint įveikti emigraciją, „nereikia vien matyti tik šių procesų demografinius rezultatus, o bandyti suprasti ir keisti gilumines priežastis“.
„Lietuvos demografinė situacija tikrai katastrofiška, Europoje ir ne tik skiname bloguosius demografinius rekordus daugelyje sričių, o į tai žiūrime taip nerimtai, taip neatsakingai valstybės lygmeniu, taip neprofesionaliai, su kažkokiais tai lopo užadymo variantais, gerokai keistais pasiūlymais. Reikia dirbti kompleksiškai, sutelkti visas jėgas tarpžinybines, tarpinstitucines, ir politikos rengėjų, ir mokslo. Svarų profesionalų žodį turi tarti ir ekonomistai“ - siūlė V. Stankūnienė.
