Lietuvoje trūksta ne pinigų pragyvenimui, ne geresnės socialinės apsaugos ar padoresnio medicininio aptarnavimo. Aišku, trūksta ir jų, tačiau ko gero labiausiai – supratimo, kad maži dalykai yra maži, o dideli – dideli. Taip, būtent tokio, iš pirmo žvilgsnio, elementaraus supratimo stygius mums neleidžia nei pilnavertiškai džiaugtis, nei nuoširdžiai liūdėti, nes pasimetusi tarp to, kas svarbu ir reikšminga, ir to kas vienadieniška ir lėkšta Lietuva praranda labai svarbius orientyrus ateičiai.
Tokiam visuotiniam “susmulkėjimui” ir pasimetimui pagrįsti pateiksiu kelis pavyzdžius. Pirmasis jų – Europos Sąjungos Lisabonos sutarties ratifikavimas.
Tauta neinformuojama apie ateitį
Apie tai, kad šią sutartį Lietuva ratifikavo, labiausiai Lietuvos gyventojų vertinama žiniasklaida – TV pranešė menkais pranešimais žinių pabaigose, kažkur tarp kriminalų ir sporto, daugiausiai akcentuodama ne tai, ką šis dokumentas reiškia šaliai ir jos žmonėms, o kreipdama dėmesį į marginalų Seimo posėdyje pasakytas skambias, bet tuščias ir nieko nelemenčias citatas. Ne ką daugiau vietos šiam įvykiui skyrė ir nacionaliniai dienraščiai, dar kartą pakartoję populistų kalbas apie neva “paskubomis” ir “neskaitant” ratifikuotą dokumentą.
O juk tai ne šiaip sau kokia nors sutartis, ar įstatymas. Ko gero Lisabonos sutartis įeina į svarbiausių po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo šalies priimtų dokumentų dešimtuką, šalia Nepriklausomybės atkūrimo akto, Konstitucijos ir stojimo į Europos Sąjungą patvirtinamųjų referendumų. Tuo tarpu jam žiniasklaida faktiškai nesuteikė jokio dėmesio: nebuvo nei rimtų, nei populiarių diskusijų, nei reportažų, nei straipsnių. Tautiečiai tuo tarpu minučių tikslumu buvo informuojami, ką veikė, nelaimėlis, alkoholio padauginęs parlamentaras G.Mikolaitis. Net nediskutuojant, kad toks parlamentaro elgesys yra blogas, akivaizdu ir kita, kad toks vienadienis pikantiškas Seimo nario išsišokimas tikrai nepaveiks visos Lietuvos žmonių gyvenimo, kaip tą neabejotinai padarys ratifikuota Lisabonos sutartis. Be abejo pastaroji ne tokia “skandalinga”, “pikantiška”, ne taip geriau “parduodama”, tačiau ar dėl to mažiau reikalinga žinoti? Akivaizdu, kad suvokti ir į žmonių kalba “išversti” bei paprastai išaiškinti kelių tūkstančių puslapių tarptautinės teisės terminais prikimštą dokumentą iš tiesų nelengvas darbas. Tačiau argi Lietuvos žmonių nereikia supažindinti, kokioje valstybėje jie gyvens ratifikavus šią sutartį, kas strategiškai keisis valstybės sandoroje, galų gale koks rytojus laukia jų vaikų? Lietuvoje atsakymas į šį klausimas paprastas – nereikia, nes tai sunku, neįdomu ir t.t, ir panašiai.
Panaši dviprasmiška, bet gyvenimiška ir antroji situacija.
Pilietinė visuomenė neįmanoma be partijų
Ji - apie absoliučią apklausų populiarumo “antilyderę” – politines partijas. Apie jas, lengva ranka yra suformuota tiek neigiamų mitų ir prietarų, kad jų išdalinti užtektų bent keliasdešimčiai skirtingų sričių. Vienas jų, kad partijos neva neatstovauja žmonių interesams, o dirba tik joms priklausančių partiečių labui. Toks stereotipinis mitas paskandina vieną iš svarbiausių partijų vertybių – juk į jas didžioje daugumoje atvejų pagal interesus ir ideologijas buriasi patys aktyviausi piliečiai, kurie organizuotai siekia savo tikslų. Tai, kad lengvapėdiškai numojus ranka į tokį organizuotą potencialą vėliau prasti rezultatai bado akis irgi faktas. Štai, kad ir neseniai fiasko patyręs parašų rinkimas dėl to, kad būtų atšauktas įstatymas dėl LEO LT. Tam reikėjo surinkti 50 000 Lietuvos piliečių parašų - nelengvas, bet įmanomas iššūkis. Deja, akcijos organizatoriai, nusprendė kliautis dabar madinga “pilietine iniciatyva” ir visiškai ignoruoti partijų pagalbą. Rezultatas dėsningas – parašai nesurinkti. Svarbiausia tokios nesėkmės priežastimi laikyčiau nesupratimą, kad tikslui pasiekti svarbu ne tik idėja, bet ir ją galintis realizuoti kolektyvas. Šiuo atveju jeigu būtų “pajungtos” bent vienos partijos organizacinės struktūros, rezultatas neabejoju būtų buvęs priešingas. Tačiau populistiškai pasidavus negatyviam mitui apie partijas turime šnipštą. Drįstu priminti, kad prieš kelerius metus Liberalų ir centro sąjunga savarankiškai per kelis mėnesius lengvai surinko dvigubai daugiau - per 100 000 gyventojų parašų, kurie tapo pagrindu reikalauti, kad Lietuva derybose su Europos Komisija išsaugotų lengvatinį PVM tarifą centralizuotai tiekiamai šilumai.
Šiuo metu įvairiausi valstybiniai ir nevyriausybiniai fondai ir iš Lietuvos, ir iš užsienio kasmet skiria tikrai nemažas pinigų sumas pilietinėms iniciatyvoms remti, daug viešosios erdvės yra skirta vadinamajam pilietiškumui ugdyti. Tačiau galiausiai žodžiai „pilietis“, „pilietiškumas“, „pilietinė visuomenė“ tapo tik gerokai nuvalkiota, „negyva“,butaforine iniciatyva, kurią savinasi įvairios interesų grupėmis, po jomis slepiamasi, jų vardu reikalaujama. Vis dėlto dėl dažnai tuščio kalbėjimo ir menko veikimo efektyvumo, pamirštama ne tik tikroji, grynoji jos reikšmė, bet kas svarbiausia praktinis jos turinys. Gal geriau būtų nebeieškoti įvairių dirbtinių pakaitalų egzistuojantiems pilietinės visuomenės organizavimo instrumentams, kurių vienas yra partijos, o pastarąsias nuoširdžiai parėmus, jas auginti, brandinti ir visiems drauge siekti užsibrėžtų tikslų.
Nuogas užpakalis ar gatvės muzikantas?
Suprantu, kad toks prioritetas šiuo metu atrodo nerealiai. Tačiau gal pats metas brautis iš mus įkalinusios “kreivų veidrodžių” karalystės, kur normalūs dalykai yra paverčiama atstumiančiais, o nukrypimai tampa norma. Dar vienu tokio elgesio pavyzdžiui galėtų būti dviejų tą pačią parą vykusių “renginių” nušvietimas žiniasklaidoje. Vienas jų Gatvės muzikos diena, kitas – viešas masinis užsienio sportininkų apsinuoginimas. Joks siurprizas, kad ir žiniasklaidos naujienų pranešimuose dominavo ne pilietiškumą ir gerą nuotaiką kūrusi Gatvės muzikantų diena, o austriški “striptizo ereliai”. Gaila, tačiau banalus sensacijų ir pikantiškų naujienų vaikymasis jau senokai yra taip iškreipęs Lietuvos viešąją erdvę, kad joje, kaip Visatos juodojoje skylėje pasimeta dauguma vertų dėmesio idėjų ir darbų. Dėl to ir dvasiškai, ir materialiai nukenčiame visi, nes be kapitono po audringą jūrą blaškomas laivas vertas ne tik užuojautos, bet ir klausimo, o kur jis yra? Deja, Lietuvoje šis klausimas jau senokai nebeuždavinėjamas, todėl ir plaukiame pasroviui drumzlinais viešosios erdvės kanalais. O gal vis dėlto pabandome prieš srovę?
Algis Čaplikas yra Seimo pirmininko pirmasis pavaduotojas, Liberalų ir centro frakcijos narys
